Dar 2009 m. Ignalinos apylinkės prokuratūra (prokuroras Alfredas Bacys) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl genocidu kaltinamo Prano Preikšaičio padarytų nusikaltimų. Pernai kovą byla buvo baigta ir su kaltinamuoju aktu perduota Vilniaus apygardos teismui. P. Preikšaitis kaltintas tuo, kad prieš 60 metų sušaudė devynis lietuvių partizanus. Jis nuo 1950-ųjų liepos iki 1960 m. buvo sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentas–smogikas, į partizanų gretas infiltruotas provokatorius, kurio agentūrinis slapyvardis – „Jūra“.

Į redakciją paskambinusi didžiasalietė Marytė Trukanienė klausė: „Kas tas geoterminis šildymas? Kaip jį įsirengti, kaip jis veikia, kiek kainuoja? Mano namo plotas – 100 m2. Kiek kainuotų jį apšildyti geotermiškai?“ Šiandien pabandysime paaiškinti, nors geriausia kreiptis į geoterminį šildymą įrengiančias firmas, nes yra labai daug variantų ir niuansų, taip pat ir dėl kainų.

Sausio 10 d. rajono meras Bronis Ropė aplankė N. Daugėliškio ir Didžiasalio globos namuose gyvenančius vaikus, taip pat mokyklos–darželio „Šaltinėlis“ Dienos socialinės globos skyriaus  auklėtinius. Meras vaikams palinkėjo gerų metų, kiekvienam įteikė po dovanėlę. Su įstaigų vadovais buvo aptarti metų planai ir darbai, veiklos perspektyvos.

Dešimčiai rajono gimnazijos mokinių gruodžio penktosios rytas išaušo kitoks nei visiems moksleiviams. Pagaliau atėjo ilgai laukta diena, kai Ignalinos gimnazistų delegacija galėjo tęsti projektą „Demokratija ir jaunimas civilizacijų pasaulyje“, kuriame dalyvavo trys šalys – Lietuva, Baltarusija ir Švedija, ir dalyvauti antrajame projekto etape, kuris šįkart buvo vykdomas Švedijoje. Visi su nekantrumu laukėme šios kelionės, nes norėjome kuo greičiau susitikti su projekto dalyviais iš kitų šalių. Taip pat daugumai mokinių tai buvo pirmasis apsilankymas Švedijoje, todėl be abejo, mumyse kirbėjo šioks toks jaudulys.

Taip jau yra – kai mes visi, griaudėjant fejerverkų kanonadai, metų virsmą artimųjų ir draugų būryje sutinkame su šampano purslais, kai kurios tarnybos nešvenčia, budintys jų darbuotojai saugo mūsų šventinę ramybę. Tai ugniagesiai gelbėtojai, policininkai, medikai. Šią savaitę apsilankėme šiose tarnybose ir kalbinome tuos, kurie Naujuosius metus šiemet sutiks ne kur kitur, o tarnyboje. Taip jiems lėmė slenkantys budėjimo grafikai.

Naujieji metai neįsivaizduojami be fejerverkų. Daugelis į miesto aikštę Naujųjų sutikimo vidurnaktį specialiai ateina jų pažiūrėti. Vieni jais gėrisi, kitiems dangaus ugnys – apkalbų objektas. Ta prasme, kad fejerverkai – gana brangus malonumas, todėl kasmet atsiranda bambeklių, manančių ir sakančių, kad verčiau tuos kelis, keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių geriau buvo ne į dangų iššaudyti, o kokį darbą padaryti.

Nuo senų laikų nuotykių ieškotojai ieškojo Eldorado. Eldoradas (isp. El Dorado – „paauksuotas“) – legendinė aukso pilna šalis Pietų Amerikoje, kurios ilgai ir nesėkmingai ieškojo europiečiai. Tarp pietų Amerikos užkariautojų iš Ispanijos sklido kalbos, kad yra tokia turtinga žemė, kur karaliaus kūnas puošiamas aukso dulkėmis.

Atėjus šaltajam laikotarpiui, daugelis prisimename šiltą, šviesų bei kupiną neišdildomų įspūdžių metų laiką – vasarą… Gurkšnodami karštą puodelį arbatos ir žvelgdami pro langą į šalčio sustingdytą kiemą, mename išskirtines, vasarą aplankytas vietas, smagius nutikimus, su meile bei ilgesiu prisimename sutiktus žmones… Kiekvienas iš mūsų turime prisiminimų, kurie mums, rodos, būna gražesni už gražiausius, apie kuriuos neretai pasakojame su šypsena, su juoku…

Kas Mielagėnų medžiotojų būrelyje nežino Arūno Patiejūno, be kurio neapsieina nė viena rimtesnė medžioklė. Į mišką su šautuvu ant peties vaikšto jau nuo 1989 m. Iškart, tik baigęs vidurinę, medžiotoju tapo. O šiuo amatu kadaise dėdė sudomino. Arūną varovu į medžioklę vesdavosi nuo 12–13 metų, nuo 15 metų jau rankose šautuvą leisdavo palaikyti, šaudyti mokė.

Miestų ir miestelių aikštėse jau įžiebtos Kalėdų eglės, tviskančios žaislais ir girliandomis. Netrukus eglutės ar jų šakos pasipuoš ir mūsų būstuose. 

Istorijos šaltiniai liudija, kad auganti eglutė prieš Kalėdas pirmą kartą buvo papuošta 1419 m. Vokietijos mieste Freiburge. Netrukus šis paprotys išplito po Europą. Kaip žaliaskarę dabino mūsų protėviai? Gal verta atgaivinti senąsias tradicijas?

Parduotuvėse dabar akys raibsta nuo eglutės žaisliukų pasirinkimo. Papuošti jais Kalėdų eglę nėra sudėtinga, mat nereikia tam beveik jokio pasiruošimo. Tačiau kur kas mieliau žaliaskarę ne tik dailiai padabinti, bet į šį darbą įdėti ir kuo daugiau širdies.

„Kas ta Olga? Mano draugė“, – tai iš žento išgirdusiai scenografės Jūratės Paulėkaitės motinai atsivėrė akys. Įtarusi, kad žentas galėjo meluoti ne tik jai, bet ir teisėsaugai, moteris nusprendė apskųsti ikiteisminio tyrimo nutarimą dėl jos dukters mirties aplinkybių. Praėjus mėnesiui po garsios menininkės 49-erių metų J. Paulėkaitės mirties jos tėvų sielvartas nė kiek nemažėja. Gavę iš Vilniaus prokurorų laišką Ignalinoje gyvenantys Aldona ir Algimantas Paulėkai neranda ramybės nei dieną, nei naktį. 

Va, ir vėl apsisuko metų ratas. Dar neseniai lepinomės saulės spinduliuose ir pilna krūtine traukėm į save žiedų medum pritvinkusį orą, dar neseniai valiūkiškai spardėm auksu žemėn sukritusius klevų lapus, o jau sutrumpėjusi diena vis juodesniu dangum apsikloja… Ir kas vakarą vis anksčiau… Atėjo Advento metas. Laikas, kupinas laukimo, kviečiantis į rimtį ir susikaupimą, primenantis, kad žmogus gyvas tik veikloje.

Siekiant atkreipti  visuomenės dėmesį į vaikų globos, gynimo ir saugojimo nuo neigiamos įtakos svarbą, lapkričio 21–27 d. rajono ugdymo, vaikų globos įstaigose paskelbta Vaiko teisių apsaugos savaitė, vyksta įvairūs renginiai. Lapkričio 23 d. savivaldybės administracijoje Vaiko teisių apsaugos skyrius surengė jau tradiciniu tapusį seminarą vaikų socialinėms problemoms aptarti.

MI dar 2008-2009 m. ne kartą rašė apie vidiškiečių, daugėliškėnų ir ignaliniečių nemalonias istorijas, kurias žmonės patyrė, sudarydami sutartis su „Leogos“ ir „Tenomos“ uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, kurios, kaip skelbėsi laikraščiuose, užsiėmė įvairių durų ir nestandartinių baldų projektavimu ir gamyba.

Kas negirdėjo dūkštietės Dangutės Urbonienės dainų, kurios pirmiausia užburia gilia žodžių prasme, eilučių krištoliniu skambėjimu. Daugeliui jų žodžius parašė Nijolė Bielinienė. Tik nedaugelis žino, kad Nijolė ir Dangutė – seserys. Abi gimę ir augę Dūkšto krašte, Saksoniškių k. (iš kur toks vokiškas kaimo pavadinimo atspalvis – nepavyko sužinoti). Viena sesuo taip ir liko darbuotis savame krašte, o kitą likimas atvedė į Tverečių.

Nijolė Labuckaitė-Bielinienė 1973 m. baigė Vilniaus universitetą. Paskyrimą gavo į Švenčionėlius, kuriuose dirbo ketverius metus.

Bronę Bielinienę Būkliškėje namuose radau palinkusią prie laikraščio. Skaitė ji… „Mūsų  Ignaliną“. Sako, apie Staliną skaitau, kaip jį iš mauzoliejaus išmetė. Ir dar pridūrė: „Šitą banditą tris kart pakarti būtų mažai…“ Kad skaito meteris, nieko neįprasto, kad skaito MI – tai pat (visi šį laikraštį skaito). Visas įdomumas – poniai Bronei šiemet rugpjūčio 29 d. suėjo 95-eri. O ji ne tik skaito, bemaž kasdien visus kaimynus Būkliškėje aplanko, ir toliau dar nuvažiuoja, o vasarą leidžia daržuose. Juos pati sodina, ravi, laisto, rudenį derlių nuima. Senolė net tarsi teisinosi: „Tai va, neturiu dabar ką veikti, tai ir skaitau. Vasarą vis daržuose, tai tuomet be darbo nesėdžiu“.

Tverečiaus pasienio postas – rajono vartai į Rytus. Kol kas jis yra dvišalis, tik tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Į trečias šalis (tarkim Rusiją) pro Tverečių nenuvažiuosi. Dar prieš kelerius metus vyko aktyvūs svarstymai dėl porto pertvarkymo į tarptautinį. Lietuviai šio statuso siekė Tverečiaus postui, baltarusiai – Adutiškio. Po to šios diskusijos keliems metams buvo tarsi užkonservuotos, dabar vėl prisimintos. Tik šįkart, MI žiniomis, jau abi pusės sutinka, kad tarptautiniu turėtų tapti Tverečiaus pasienio postas. Čia mažiau lėšų reikėtų keliams restauruoti. Taigi ateities vizijos Tverečiui šypsosi. Tarptautinis statusas – ne vien toks pavadinimas. Tai nauji verslai, naujos darbo vietos.