Nuo senų laikų nuotykių ieškotojai ieškojo Eldorado. Eldoradas (isp. El Dorado – „paauksuotas“) – legendinė aukso pilna šalis Pietų Amerikoje, kurios ilgai ir nesėkmingai ieškojo europiečiai. Tarp pietų Amerikos užkariautojų iš Ispanijos sklido kalbos, kad yra tokia turtinga žemė, kur karaliaus kūnas puošiamas aukso dulkėmis.
Atėjus šaltajam laikotarpiui, daugelis prisimename šiltą, šviesų bei kupiną neišdildomų įspūdžių metų laiką – vasarą… Gurkšnodami karštą puodelį arbatos ir žvelgdami pro langą į šalčio sustingdytą kiemą, mename išskirtines, vasarą aplankytas vietas, smagius nutikimus, su meile bei ilgesiu prisimename sutiktus žmones… Kiekvienas iš mūsų turime prisiminimų, kurie mums, rodos, būna gražesni už gražiausius, apie kuriuos neretai pasakojame su šypsena, su juoku…
Ceikiniuose ir šio miestelio apylinkėse gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės gerai pažįsta buvusį kolūkio ilgametį laukininkystės brigadininką Antaną Šimkūną. Gimė jis ir užaugo Mėšlių kaime, kurio vienas pakraštys ribojasi su Ceikinių centrine gyvenviete. Sovietmečiu, kai šiame kaime vyko melioracija ir prasidėjo sodybų iškeldinimo vajus, daugelis kaimiečių jas pradėjo kurti arčiau centrinės gyvenvietės ir susidarė ištisa naujakurių gatvė. O iš nuolatinės gyvenamosios vietovės adresų dingsta Mėšlių kaimo pavadinimas.
Kas Mielagėnų medžiotojų būrelyje nežino Arūno Patiejūno, be kurio neapsieina nė viena rimtesnė medžioklė. Į mišką su šautuvu ant peties vaikšto jau nuo 1989 m. Iškart, tik baigęs vidurinę, medžiotoju tapo. O šiuo amatu kadaise dėdė sudomino. Arūną varovu į medžioklę vesdavosi nuo 12–13 metų, nuo 15 metų jau rankose šautuvą leisdavo palaikyti, šaudyti mokė.
Miestų ir miestelių aikštėse jau įžiebtos Kalėdų eglės, tviskančios žaislais ir girliandomis. Netrukus eglutės ar jų šakos pasipuoš ir mūsų būstuose.
Istorijos šaltiniai liudija, kad auganti eglutė prieš Kalėdas pirmą kartą buvo papuošta 1419 m. Vokietijos mieste Freiburge. Netrukus šis paprotys išplito po Europą. Kaip žaliaskarę dabino mūsų protėviai? Gal verta atgaivinti senąsias tradicijas?
Parduotuvėse dabar akys raibsta nuo eglutės žaisliukų pasirinkimo. Papuošti jais Kalėdų eglę nėra sudėtinga, mat nereikia tam beveik jokio pasiruošimo. Tačiau kur kas mieliau žaliaskarę ne tik dailiai padabinti, bet į šį darbą įdėti ir kuo daugiau širdies.
„Kas ta Olga? Mano draugė“, – tai iš žento išgirdusiai scenografės Jūratės Paulėkaitės motinai atsivėrė akys. Įtarusi, kad žentas galėjo meluoti ne tik jai, bet ir teisėsaugai, moteris nusprendė apskųsti ikiteisminio tyrimo nutarimą dėl jos dukters mirties aplinkybių. Praėjus mėnesiui po garsios menininkės 49-erių metų J. Paulėkaitės mirties jos tėvų sielvartas nė kiek nemažėja. Gavę iš Vilniaus prokurorų laišką Ignalinoje gyvenantys Aldona ir Algimantas Paulėkai neranda ramybės nei dieną, nei naktį.
Va, ir vėl apsisuko metų ratas. Dar neseniai lepinomės saulės spinduliuose ir pilna krūtine traukėm į save žiedų medum pritvinkusį orą, dar neseniai valiūkiškai spardėm auksu žemėn sukritusius klevų lapus, o jau sutrumpėjusi diena vis juodesniu dangum apsikloja… Ir kas vakarą vis anksčiau… Atėjo Advento metas. Laikas, kupinas laukimo, kviečiantis į rimtį ir susikaupimą, primenantis, kad žmogus gyvas tik veikloje.
Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų globos, gynimo ir saugojimo nuo neigiamos įtakos svarbą, lapkričio 21–27 d. rajono ugdymo, vaikų globos įstaigose paskelbta Vaiko teisių apsaugos savaitė, vyksta įvairūs renginiai. Lapkričio 23 d. savivaldybės administracijoje Vaiko teisių apsaugos skyrius surengė jau tradiciniu tapusį seminarą vaikų socialinėms problemoms aptarti.
MI dar 2008-2009 m. ne kartą rašė apie vidiškiečių, daugėliškėnų ir ignaliniečių nemalonias istorijas, kurias žmonės patyrė, sudarydami sutartis su „Leogos“ ir „Tenomos“ uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, kurios, kaip skelbėsi laikraščiuose, užsiėmė įvairių durų ir nestandartinių baldų projektavimu ir gamyba.
Zarasų krašte Rimantas Bikulčius – žinomas žmogus. Jis jau keletą metų vadovauja Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijai. Direktoriui užtenka vadovavimo ir pedagoginio darbo rūpesčių, tačiau be jų direktorius turi ir savo pomėgį, su kuriuo negali išsiskirti nuo pat vaikystės – tai fotografija. Šiuo metu meistro objektyvas vis dažniau krypsta į gamtą.
Kas negirdėjo dūkštietės Dangutės Urbonienės dainų, kurios pirmiausia užburia gilia žodžių prasme, eilučių krištoliniu skambėjimu. Daugeliui jų žodžius parašė Nijolė Bielinienė. Tik nedaugelis žino, kad Nijolė ir Dangutė – seserys. Abi gimę ir augę Dūkšto krašte, Saksoniškių k. (iš kur toks vokiškas kaimo pavadinimo atspalvis – nepavyko sužinoti). Viena sesuo taip ir liko darbuotis savame krašte, o kitą likimas atvedė į Tverečių.
Nijolė Labuckaitė-Bielinienė 1973 m. baigė Vilniaus universitetą. Paskyrimą gavo į Švenčionėlius, kuriuose dirbo ketverius metus.
Bronę Bielinienę Būkliškėje namuose radau palinkusią prie laikraščio. Skaitė ji… „Mūsų Ignaliną“. Sako, apie Staliną skaitau, kaip jį iš mauzoliejaus išmetė. Ir dar pridūrė: „Šitą banditą tris kart pakarti būtų mažai…“ Kad skaito meteris, nieko neįprasto, kad skaito MI – tai pat (visi šį laikraštį skaito). Visas įdomumas – poniai Bronei šiemet rugpjūčio 29 d. suėjo 95-eri. O ji ne tik skaito, bemaž kasdien visus kaimynus Būkliškėje aplanko, ir toliau dar nuvažiuoja, o vasarą leidžia daržuose. Juos pati sodina, ravi, laisto, rudenį derlių nuima. Senolė net tarsi teisinosi: „Tai va, neturiu dabar ką veikti, tai ir skaitau. Vasarą vis daržuose, tai tuomet be darbo nesėdžiu“.
Tverečiaus pasienio postas – rajono vartai į Rytus. Kol kas jis yra dvišalis, tik tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Į trečias šalis (tarkim Rusiją) pro Tverečių nenuvažiuosi. Dar prieš kelerius metus vyko aktyvūs svarstymai dėl porto pertvarkymo į tarptautinį. Lietuviai šio statuso siekė Tverečiaus postui, baltarusiai – Adutiškio. Po to šios diskusijos keliems metams buvo tarsi užkonservuotos, dabar vėl prisimintos. Tik šįkart, MI žiniomis, jau abi pusės sutinka, kad tarptautiniu turėtų tapti Tverečiaus pasienio postas. Čia mažiau lėšų reikėtų keliams restauruoti. Taigi ateities vizijos Tverečiui šypsosi. Tarptautinis statusas – ne vien toks pavadinimas. Tai nauji verslai, naujos darbo vietos.
Penktadienį ir šeštadienį keturios rajono visuomeninės organizacijos (Neįgaliųjų draugijos skyrius, Raudonojo kryžiaus skyrius, Caritas ir Maltos ordino pagalbos tarnyba) po „Maisto banko“ akcijos vėliava rinko maistą vargingai gyvenantiems. Ignalinoje prašyta paaukoti (nupirkti ilgai negendančio maisto) prekybos centruose „Iki“, „Norfa“, abiejose „Maximose“ ir „Danaltoje“.
Kaip MI informavo Neįgaliųjų draugijos rajono skyriaus pirmininkė Regina Slabadienė, per dvi dienas 15 draugijos aktyvistų surinko 870 vnt. maisto produktų, kurie įvertinti 2357 Lt. Daugiausia paaukota makaronų (313 pakelių), arbatos (62), miltų (134 kg) ir pan.
Pirmadienį iš Boikonūro kosmodromo startavo rusų kosminis laivas, kuris į orbitinę stotį nuskraidino du rusus ir vieną amerikietį. Taip buvo sulaužyta viena prietaringa taisyklė – nestartuoti pirmadieniais. Kas jau kas, o kosmonautai, atrodo, patys rimčiausi žmonės, kurie neturėtų tikėti jokiais prietarais. Tačiau Sovietų Sąjungos, o vėliau Rusijos kosmonautai, pasirodo, yra be galo prietaringi žmonės. Ir jų prietarai yra iš tiesų keisti – pavyzdžiui, nusišlapinti (tą daro ir moterys) ant autobuso, vežančio prie kosminio laivo skrydžiui, ar įspirti į užpakalį draugui. „Kosmoso prietarų“ pradininkas buvo įžymusis konstruktorius Sergejus Koroliovas.
Grybėnuose žvilgsnis užkliuvo už senos, kiek neįprastai išmargintomis sienomis sodybos. Durys buvo atlapos, tad drąsiai žengiau per slenkstį. Pasitiko garbaus amžiaus, bet guvi moteriškė. Sakė, čia tėvų sodyba, bet joje gyvenanti tik vasarą ir rudenį iki Visų Šventųjų. Kažkas kužda, kad jos istorija turėtų būti įdomi… Šeimininkė lyg jau buvo bepradedanti pasakoti, bet greitai susigriebė, nutilo ir kažkaip įtariai mane nužvelgė. „Iš kokio laikraščio būsit?“, – perklausė. Sakau, iš „Mūsų Ignalinos“. Tuomet ji tarsi atlėgo. Sako, jos brolis Antanas šį laikraštį skaitantis, reikėtų su juo susitikti, jis visas ir namo, ir šeimos istorijas be klaidų papasakos.
Pustrečio šimto po „Maisto banko“ akcijos vėliava susibūrusių organizacijų šį savaitgalį planuoja surinkti 120 tonų ilgai negendančių maisto produktų. 50-tyje miestų akcijos savanoriai prašys žmonių nupirkti maisto ne tik sau, bet ir tiems, kam sunku sudurti galą su galu. Paaukotas maistas prieš Kalėdas pateks ant vargingai gyvenančiųjų stalo. „Maisto banko“ akcija vyks šiandien, penktadienį, nuo 15 iki 21 val. ir rytoj, lapkričio 19 d., nuo 10 iki 20 val. Ignalinoje „Maisto banko“ akcijos savanoriai Jus kalbins prekybos centruose „Iki“, „Norfa“ ir abiejose „Maksimose“.
Kalviškių kaimas dabar, pasak jo gyventojų, nei pakartas, nei paleistas. Per jį einantis kelias į Visaginą, kaimą išbarstė dviems savivaldybėms. Dešinėje kelio pusėje likusios sodybos (žiūrint į Visagino pusę) dabar priklauso šio miesto savivaldybei, kairėje likusios – mūsų rajono savivaldybei (Rimšės sen.). Nors kaimas vadinamas Kalviškiais (gal kad aplink vien kalvos), bemaž visi sėslieji kaimo gyventojai yra Jakučiai. Tai gimtasis kunigo monsinjoro Igno Jakučio, bardo Kazimiero Jakučio, rengiančio Pagulbyje (Molėtų r.) poezijos atlaidus, kaimas.
Prieš porą mėnesių masiškai pagausėjo karmoranų, nuo to laiko žuvį sugauti vis sudėtingiau. Įdomumo dėlei paskaičiavau, kad ežere yra kokie 5 pulkai, maždaug po 100 kormoranų, kurie kasdien organizuotai žvejoja. Vietinių žuvies resursų ateities perspektyvos, manau, gana liūdnos, jeigu tų paukščių gausa nebus reguliuojama. Šiaurinėje ežero dalyje, už kilometro nuo Vaišniūnų, didelis medžių plotas atrodo kaip šerkšnu padengtas. Tenai kormoranų susibūrimo vieta, o medžiai nudžiūvę arba džiūsta apdergti jų išmatomis. Nežinau, kieno čia pareiga reguliuoti šių paukščių skaičių, bet tai reikėjo daryti jau prieš dešimtį metų.
Mažai kas galėtų pasakyti, kuo ypatinga lapkričio 6-oji diena, kuri pasimeta kalendoriaus švenčių gausoje. O tų švenčių jau tiek, kad kiekvienas gali minėti kasdieną kaip sau ypatingą (štai ne per seniausiai minėjome net narkotikų vartotojų (!) dieną). Taigi, mielieji, lapkričio 6-ąją minėjome Tarptautinę vyro dieną.
Sakote, ir kas čia tokio? Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis plačiau pradėta aptarinėti vyriško tapatumo problemas: kas yra tikras vyras, ar verta apskritai kalbėti apie vyriškumą ir panašios diskusijos, vedančios tik link dirbtinio lyčių supriešinimo.
Galimybes kitąmet atsisakyti analoginės televizijos ir sklandžiai pereiti prie skaitmeninės kanalų transliacijos lems ne tik efektyvi komunikacija ar priedėlių subsidijos, bet ir žmonių sąmoningumas bei savalaikis rūpestis savo TV įranga, teigia ekspertai.
Tyrimai rodo, kad maždaug pusė kitąmet skaitmenine televizija pradėsiančių naudotis šeimų dėl finansinių motyvų ir technologinių žinių trūkumo ketina laukti iki paskutinių dienų. Todėl 2012 m. spalio 29 d. jų televizorių ekranai užtems, o susidoroti su tūkstančių klientų antplūdžiu antenų montuotojams ar TV paslaugų teikėjams gali užtrukti daugiau nei keletą savaičių.
