Vargu ar rasi žmogų, vienaip ar kitaip negirdėjusį apie Marytę Melnikaitę. Gal tik jaunoji karta apie ją ne ką žino, todėl jai ir sakau – karo metais tai buvo raudonoji partizanė, kuriai už neva atliktus didžius žygdarbius suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrės vardas. 1943 m. ji sugauta prie Apvardų ežero, kankinta Dūkšte, nušauta ir palaidota Kaniūkų kapinėse, po karo dukart perlaidota Zarasuose.
Vieną dieną linksniuojam, kitą – jau dėkojam ir giriam, o po savaitės ir vėl linksniuojam. Taip jau buvo, yra ir bus. Padarei gerą darbą – pagirsim, padėkosim, nuskriaudei ką nors – pirštu pabaksnosim. Pasaulyje turbūt nėra tobulų, neklystančių žmonių, kiekvienas tik siekia tos tobulybės. Nebūna ir absoliučiai gerų, ar absoliučiai blogų. Praėjusią savaitę tik spėjome pasidžiaugti geru Ignalinos kelių tarnybos darbu, o jau penktadienio (vasario 15 d.) popietę užvirto pasipiktinusių skambučių lavina, kaltinančių šios tarnybos valdžią.
Kai supranta žmogelis, kad jį kvailina, jaučiasi šimtąkart blogiau. Nežino – ar pykti, ar atsakyti tuo pačiu, o gal surasti teisybę ir… pateikti ją kvailinančiam ant lėkštutės su visais pagardais? N. Daugėliškis jau senokai pateko tarsi į „Bermudų trikampio zoną“ ir niekaip negali iš jos išsivaduoti. Čia vyksta tokie mistiniai reiškiniai, kad gyvenančiam šiame miestelyje pradeda atrodyti, jog pasaulio pabaiga visai čia pat. Gal ir neatrodytų, jei neturėtų TV, neskaitytų laikraščių, kuriuose rašoma apie Ignalinos kraštą, neišvažiuotų svetur. Nemanykite, kad čia gyvenantys žmonės laukia keptų karvelių ar gulbės pieno. Jie tikisi elementarių paslaugų, kurias turėtų atlikti jų pinigais išlaikoma vietos valdžia.
Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – rajono policijos komisariato pareigūnai tikrins, ar ant įstaigų, įmonių pastatų, gyvenamųjų namų yra iškeltos valstybės vėliavos, todėl primena rajono gyventojams valstybės vėliavos iškėlimo ir naudojimo tvarką, kurią reglamentuoja Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas bei Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1649 „Dėl Lietuvos Respublikos vėliavos ir kitų vėliavų kėlimo ir naudojimo“.
Artėjant Vasario 16-ajai, atbunda ir patriotiniai jausmai. Ir nebijai tądien kalbėti apie meilę Tėvynei, būni toks atviras su tais savo jausmais, gal ir kažkiek juokingas… Bet išdidus, kad Lietuva, tokia didinga… Kad gimtosios, senosios mūsų šalies istorijos knyga tokia didelė, kad visos jos perskaityti, tikriausiai, niekada nesugebėsi…
Maždaug taip, kaip šioje patarlėje, atrodo situacija dėl atliekų tvarkymo. Akivaizdu, kad palietėme labai aktualią ir skausmingą atliekų tvarkymo temą. Po rašinių mūsų laikraštyje („Apsišiukšlinę iki ausų…“, MI, Nr. 8 ir („Apie šiukšles ir jų tvarkymą – kitu kampu“, MI, Nr. 9) į redakciją pasipylė skambučiai. Pateikiame du iš jų.
Antradienio MI numeryje perskaičiau straipsnį „Apsišiukšlinę iki ausų…“ („Mūsų Ignalina“, Nr. 8 (800). Sutinku su viskuo, kas ten rašoma ir labai džiaugiuosi, kad ši tema „užkabinta“. Tik norėčiau temą apie šiukšles ir rūšiavimą pasukti ir kita linkme.
Banguojanti, kaip tas Nemunėlis, žiema ritasi į antrą pusę. Po šalto gruodžio žadėto šilto sausio nebesulaukėme. Reikia tikėti, kad nesulauksime ir speigų. Dabar mums svarbiau be tikrosios žiemos yra grįžtanti šviesa. Diena jau pailgėjo visa valanda. Belieka pergyventi vasarį – pūgų mėnesį – ir laukti pavasario. Tačiau pakol nušvis pavasario saulė, dar turėsime džiaugtis (arba ne) žiemos „pramonės vaisiais“.
Riedant vingiuotu keliuku nuo Rimšės link Ignalinos, pro šalį pralekia dešimtys sodybų. Vasarą jos – pasipuošę gėlių žiedais, rudenį – margaspalvių klevų lapais, pavasarį – vyšnių žiedais, o žiemą, apsigaubę sniego patalu, paslaptingai pučia iš kamino dūmą ir kvieste kviečia pakeleivį užsukti. Vienoje iš tokių sodybų Taujūnuose gyvena ir mūsų pašnekovas Petras KAMARAUSKAS.
Praėjusių metų pabaigoje ignalinietė Rūta Gaižutytė grįžo iš antrosios ir paskutinės savo misijos Afganistano Goro provincijoje. Kapitonės laipsnį turinti, tačiau, kaip pati juokauja, generole tapti nesvajojanti, šviesiaplaukė mergina neslepia, kad jaučiasi lyg neseniai pradėjusi tarnauti, tačiau pirmojoje misijoje per ataką žuvęs jos komandos narys, darbas su Goro provincijos gyventojais apvertė Rūtos gyvenimą aukštyn kojom.
Sekmadienį, minint Laisvės gynėjų dieną, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises kraštiečiui (gimė ir augo Krivasalio k., Linkmenų sen.) Antanui Terleckui įteikta 2012 metų Laisvės premija. A. Terleckas sovietmečiu daugiau nei dešimt metų praleido konclageriuose Sibire, įkūrė ir vadovavo Lietuvos laisvės lygai, kuri šalies nepriklausomybės siekė anksčiau, nei 1988 m. birželį gimęs Sąjūdis.
Pernai spausdinome kai kuriuos buvusio KGB Ignalinos skyriaus dokumentus – raštus, ataskaitas. 1983 m. veiklos ataskaitoje yra sakinys: „Pagal penktą liniją, be minėtų objektų K. Žemėno ir R. Žvirblytės, profilaktinės poveikio priemonės taikytos RSO vairuotojui Juozui Zenkui, sutrukdžiusiam mitingui, skirtam aptarti TSKP CK gen. sekretoriaus pareiškimui…“.
2013-ieji – sugriovimo ir kūrimo metai.
Metų pobūdis – taikdarystė.
Šūkis – naudok savo meistriškumą.
Principas – sukurti ateities pamatus.
Prigimtis – naujo bendravimo modelio įgyvendinimo pradžia.
Atrodo, seniai čia Vidiškėse įsikūrė mokykla, vėliau užsivilkusi ir gimnazijos rūbą, o šiai mokymo įstaigai jau dvidešimt metų. Dvidešimt žiemų ir vasarų, dvidešimt rudenių ir pavasarių, į plačius gyvenimo vieškelius išlydėta 17 laidų ir 287 abiturientai. Tarpušvenčiu, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, Vidiškių gimnazija, nors buvo moksleivių atostogos, ūžė, tarsi bičių avilys. Minėtas jubiliejus.
Žiema, startavusi, kaip ir priklausytų, nuo gruodžio pradžios, buvo nepaprastai švelni, graži, su baltu nestoru sniego patalu. Bet laikui nenumaldomai per tuos patalus link metų pabaigos brendant, žiema pradėjo dirbti savo juodus darbus: keliuose daug nelaimių su tragiškomis pasekmėmis, ežeruose ant plono ledo jau nuskendo keli žvejai (mūsų rajone kol kas tik šuo), pūgos ir stiprūs vėjai su didėjančiais šalčiais dar labiau aštrina padėtį.
Praėjusį savaitgalį Vidiškių bibliotekininkės Dalios Švilpienės iniciatyva į nuotaikingą Advento vakaronę pakviesti įvairaus amžiaus knygų gerbėjai ir įvairių pramogų mėgėjai. Vakaronės viešnia – rajone gerai žinoma muzikantė, dainininkė ir populiari Zosės vaidmens atlikėja iš Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos – Valentina Sinkevič.
Daug keistenybių, paslapčių ir tragedijų slepia senoji Rimšės krašto žemė. Čia praūžė trijų sukilimų audros, nesuskaičiuojami švedų, rusų, vokiečių, kazokų ir prancūzų pulkai ėjo per žemę plėšdami ir naikindami vietos žmones. Tokių sukrėtimų metu iškildavo grėsmė ne tik gyventojams, bet ir jų turtui. Tais laikais svarbiausiu ir vieninteliu santaupų slėpėju buvo žemė.
Geras kaimynas – vertybė. Tik dažnai jo nė nepasirinksi, gauni tokį, kokį aplinkybės nulemia, todėl ir vietinės reikšmės mūšiai tarp kaimynų – ne retenybė. Vienas toks kivirčų pūlinys jau daug metų tvinksta Miško g. Kam papasakoji, kaip čia gyvena ignalinietė Vida Šimonienė, tas tik teprataria „Neduok, Dieve!..“ Ar panašiai…
Tai, kad UNICEF Lietuva vadovė Jovita MAJAUSKAITĖ yra mano kraštietė iš Ignalinos, sužinojau visai atsitiktinai. Jauna moteris, su misija padėti vaikams apkeliavusi ne vieną žemyną, mane sužavėjo – iš kur tiek drąsos, užuojautos ir rūpesčio? Juk daug lengviau perjungti kanalą, kai kalbama apie Afriką užsmaugusį badą, ar pakreipti pokalbį kita linkme, kai prabylama apie kasdien nuo ligų mirštančius vaikus.
Atsukama sklendė vandens srautui paleisti. Šniokšdama ir putodama srovė krenta ant rato, kuris sunkiai, tarsi tingėdamas ir pasirąžydamas po ilgo miego, krūpteli, pamažu išsijudina ir pajuda. Abiejuose malūno aukštuose atgyja ir visi mechanizmai, kurie girgždėdami ima suktis. Dar akimirka ir malūnas sugaudžia seniai pamirštais, bet maloniais, atmintį kutenančiais garsais.
Ginučių vandens malūną XIX a. antrojoje pusėje, pasitelkęs į pagalbą kelis vietinius ūkininkus, pastatė dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų. Malūne buvo malami grūdai, veikė grikių malūnas, milo vėlykla. Kadangi malūno užtvanka užtvindė valstiečių dirbamus laukus, malūnu buvo patenkinti ne visi. 1913 m. valstiečiai nuleido malūno užtvanką, tad prasidėjo Gimžausko ir vietinių valstiečių teismai.
