Alkoholio vaidmuo Vakarų šalyse praėjusį šimtmetį dramatiškai pasikeitė. Dabar alkoholis – ligų ir nelaimių nešėjas. Valstybės iš alkoholio gauna daug pajamų, bet dar daugiau dėl jo praranda. Tačiau taip buvo ne visada. Žmonijos istorijoje alkoholis vaidino labai skirtingus vaidmenis. Beveik 10 tūkst. metų jis buvo vienas populiariausių gėrimų, būtinas organizmo skysčio ir kolorijų šaltinis.

Pernai gruodžio 16 d. numeryje rašėme apie ignaliniečių, Darbo biržos pasiųstų dirbti į UAB „Timbervita“, vargus šioje darbovietėje. Tuomet į redakciją užsukę Jurgis ir Nerijus Cicėnai skundėsi nepriimtinom darbo sąlygomis tame Kretingos r. registruotame „uabe“, kur visiškai nesilaikoma darbo įstatymų, o su žmonėmis elgiamasi, kaip norima.

Dar 2009 m. Ignalinos apylinkės prokuratūra (prokuroras Alfredas Bacys) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl genocidu kaltinamo Prano Preikšaičio padarytų nusikaltimų. Pernai kovą byla buvo baigta ir su kaltinamuoju aktu perduota Vilniaus apygardos teismui. P. Preikšaitis kaltintas tuo, kad prieš 60 metų sušaudė devynis lietuvių partizanus. Jis nuo 1950-ųjų liepos iki 1960 m. buvo sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentas–smogikas, į partizanų gretas infiltruotas provokatorius, kurio agentūrinis slapyvardis – „Jūra“.

Į redakciją paskambinusi didžiasalietė Marytė Trukanienė klausė: „Kas tas geoterminis šildymas? Kaip jį įsirengti, kaip jis veikia, kiek kainuoja? Mano namo plotas – 100 m2. Kiek kainuotų jį apšildyti geotermiškai?“ Šiandien pabandysime paaiškinti, nors geriausia kreiptis į geoterminį šildymą įrengiančias firmas, nes yra labai daug variantų ir niuansų, taip pat ir dėl kainų.

Sausio 10 d. rajono meras Bronis Ropė aplankė N. Daugėliškio ir Didžiasalio globos namuose gyvenančius vaikus, taip pat mokyklos–darželio „Šaltinėlis“ Dienos socialinės globos skyriaus  auklėtinius. Meras vaikams palinkėjo gerų metų, kiekvienam įteikė po dovanėlę. Su įstaigų vadovais buvo aptarti metų planai ir darbai, veiklos perspektyvos.

Dešimčiai rajono gimnazijos mokinių gruodžio penktosios rytas išaušo kitoks nei visiems moksleiviams. Pagaliau atėjo ilgai laukta diena, kai Ignalinos gimnazistų delegacija galėjo tęsti projektą „Demokratija ir jaunimas civilizacijų pasaulyje“, kuriame dalyvavo trys šalys – Lietuva, Baltarusija ir Švedija, ir dalyvauti antrajame projekto etape, kuris šįkart buvo vykdomas Švedijoje. Visi su nekantrumu laukėme šios kelionės, nes norėjome kuo greičiau susitikti su projekto dalyviais iš kitų šalių. Taip pat daugumai mokinių tai buvo pirmasis apsilankymas Švedijoje, todėl be abejo, mumyse kirbėjo šioks toks jaudulys.

Taip jau yra – kai mes visi, griaudėjant fejerverkų kanonadai, metų virsmą artimųjų ir draugų būryje sutinkame su šampano purslais, kai kurios tarnybos nešvenčia, budintys jų darbuotojai saugo mūsų šventinę ramybę. Tai ugniagesiai gelbėtojai, policininkai, medikai. Šią savaitę apsilankėme šiose tarnybose ir kalbinome tuos, kurie Naujuosius metus šiemet sutiks ne kur kitur, o tarnyboje. Taip jiems lėmė slenkantys budėjimo grafikai.

Naujieji metai neįsivaizduojami be fejerverkų. Daugelis į miesto aikštę Naujųjų sutikimo vidurnaktį specialiai ateina jų pažiūrėti. Vieni jais gėrisi, kitiems dangaus ugnys – apkalbų objektas. Ta prasme, kad fejerverkai – gana brangus malonumas, todėl kasmet atsiranda bambeklių, manančių ir sakančių, kad verčiau tuos kelis, keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių geriau buvo ne į dangų iššaudyti, o kokį darbą padaryti.

Nuo senų laikų nuotykių ieškotojai ieškojo Eldorado. Eldoradas (isp. El Dorado – „paauksuotas“) – legendinė aukso pilna šalis Pietų Amerikoje, kurios ilgai ir nesėkmingai ieškojo europiečiai. Tarp pietų Amerikos užkariautojų iš Ispanijos sklido kalbos, kad yra tokia turtinga žemė, kur karaliaus kūnas puošiamas aukso dulkėmis.

Atėjus šaltajam laikotarpiui, daugelis prisimename šiltą, šviesų bei kupiną neišdildomų įspūdžių metų laiką – vasarą… Gurkšnodami karštą puodelį arbatos ir žvelgdami pro langą į šalčio sustingdytą kiemą, mename išskirtines, vasarą aplankytas vietas, smagius nutikimus, su meile bei ilgesiu prisimename sutiktus žmones… Kiekvienas iš mūsų turime prisiminimų, kurie mums, rodos, būna gražesni už gražiausius, apie kuriuos neretai pasakojame su šypsena, su juoku…

Kas Mielagėnų medžiotojų būrelyje nežino Arūno Patiejūno, be kurio neapsieina nė viena rimtesnė medžioklė. Į mišką su šautuvu ant peties vaikšto jau nuo 1989 m. Iškart, tik baigęs vidurinę, medžiotoju tapo. O šiuo amatu kadaise dėdė sudomino. Arūną varovu į medžioklę vesdavosi nuo 12–13 metų, nuo 15 metų jau rankose šautuvą leisdavo palaikyti, šaudyti mokė.