Pavasaris… Dangus jau kitaip žydruoja, medžiai kitaip ošia ir visa erdvė prisipildo bundančios gamtos energijos bangavimo, kuris užlieja ir žmogaus širdį ir sielą. Nenuostabu, kad pavasarį daugiausiai gimsta romantiškų meilės istorijų, kartais lengvabūdiškų nuotykių, kurių švytinti aureolė išblėsta, dar nepasibaigus vasarai.

Dažnai girdime apie jaunųjų ignaliniečių sporto pasiekimus, matematikos ar dailės laimėtus konkursus, aktyvų dalyvavimą įvairiuose socialiniuose projektuose, bet retai kada išgirsi apie laimėjimus ekonomikos srityje. Visko pradžia buvo mokslo metų viduryje Ignalinos rajono gimnazijoje vykusi rajoninė ekonomikos olimpiada, į kurią susirinko nedidelė mokinių grupelė išbandyti savo jėgas.

„Juodai užkniso Vidiškėse nuolat stoviniuojantys „balsuotojai“, – pareiškė į redakciją skambinęs ponas Darius. Išgirdę tokį vyriškio pareiškimą, nesupratome, kuo čia dėti tie „balsuotojai“, bet įsigilinę į problemą sutikome, jog vyriškis ne be priežasties taip piktinasi, todėl nusprendėme paviešinti pono Dariaus išsakytas mintis, tikėdamiesi, jog apie tai pasiskaitys būtent tie, apie kuriuos kalbama.

Ach, ta žemė žemelė. Kiek dėl jos ginčų, barnių, pykinių. Vaidijasi tėvai ir vaikai, broliai ir seserys, kaimynai… Dažnai ne dėl hektarus užimanančių arimų, dėl metro kito žemės, dėl pusmetrio ežios. Panaši situacija „prisirpo“ ir Daugėliškyje. Prie klebonijos (tarp pastato ir tvenkinio) yra 1,5–2 arų žemės ruoželis, kuriame klebono kun. Jono Kardelio gaspadinė kasmet pasėja daržovių – svogūnų, morkų, kitų žalumynų. Ir pernai rudenį ta pėda buvo tvarkingai suarta, parengta šio pavasario sėjai.

Esu gimęs ir gyvenęs Ignalinoje. Šiuo metu gyvenu Didžiojoje Britanijoje. Kasmet su šeima atvažiuoju atostogauti į savo gimtinę. Taip buvo ir praėjusią vasarą. Liepą vėl lankiausi Ignalinoje. Atostogos greitai praėjo, buvo laikas grįžti atgal į D. Britaniją. Tačiau Vilniaus oro uoste buvau sulaikytas Muitinės pareigūnų. Man paaiškino, kad paskelbta mano paieška dėl neva nemokamų mokesčių. Dar po 3 val. man pasakė, kad turiu prisistatyti į Ignalinos policijos komisariatą.

Yra sakoma, kad žmogaus vardas turi įtakos jo likimui. Taip ar ne – tikėjimo tuo klausimas. Teko skaityti, kad vienai merginai tiesiog fatališkai nesisekė, viskas krito iš rankų, kamavo ligos. Kaip jau įprasta, tokių nesėkmių priežasčių mergina nuėjo aiškintis pas ekstrasensą. Šis be kita ko paaiškino, kad nesėkmes lemia ir jos vardas. Mergina jį pakeitė, pasikrikštijo kitu vardu, ir netrukus visos bėdos baigėsi.

Šeštadienį minėta 40-ties paukščių diena. Iš seno tikėta, kad tądien į gimtinę jau būna sugrįžę 40 rūšių paukščių (maždaug tiek jų iš Lietuvos žiemoja pietuose), nors gamtininkai šypsosi, sako, iki kovo 10-osios būna parskridę tik 6–8 jų rūšys. Šiemet žiema, pusantro mėnesio pavėlavusi ateiti, neskuba ir išeiti. Paukščių yra parskridusių, bet jų dar beveik nematyti. Kad pavasarį greičiau prisišauktų, Palūšės kaimo bendruomenė šeštadienį prie Lūšių surengė suėjimą, skambiai pavadintą „Ataik, pavasarėli“.

Per Užgavėnes žiemą išprašėme, bet kovo pradžioje ji bandė vėl susigrąžinti prarastas pozicijas. Šiemet ji kažkokia įkyri ir net įžūli. Bet, tikriausiai, tai buvo paskutinis jos bandymas. Antra vertus, nereikėtų nustebti, jeigu šaltukas retkarčiais dar visą kovą pažnaibys. Pirmoji kovo pusė padovanojo gražių ir saulėtų dienų, pergyvenom ir vieną didžiausių saulės elektromagnetinių pliūpsnių.

Šiemet sukanka 100 metų, kai 1912 m. naktį iš balandžio 14 į 15 d. šiaurės Atlante, susidūręs su ledkalniu, paskendo tuomet nepaskandinamu vadintas „Titaniko“ laivas. Žuvo apie 1500 žmonių. Tik dabar, praėjus visam amžiui, viešumon iškilo žinia, kad „Titaniku“ į Ameriką tuomet plaukė ir žuvo trys lietuviai.

Sunku šiandien surasti žodį, taikliausiai apibūdinantį dvyliktokų dienas mokykloje. Vienos buvo ilgos, kitos – nuobodžios, bet buvo tokių dienų, kurios praėjo tarsi nepakartojama akimirka. Šiandien jiems, 17 merginų ir vaikinų, liko tik šimtas dienų, šimtas žingsnių iki atsisveikinimo su mokykla, iki išėjimo į kitą gyvenimo atkarpą.