Antradienį Dūkšte apsilankė prieškario Lietuvos kariuomenės vado, krašto gynybos ministro generolo Stasio Raštikio dukra Meilutė Marija Raštikytė-Alksnienė. Tądien ji dalyvavo Švenčionių Nalšios muziejaus renginyje, kur buvo pristatyta nauja Aurelijos Savickienės knyga „Raudonoji lemtis. Generolo dukros“. Knyga apie generolo šeimos tragediją, sulaužytus likimus. Šis renginys organizuotas monografijos apie S. Raštikį, kurį šiemet spausdino „Mūsų Ignalina“, autoriaus švenčioniškio Broniaus Lozoraičio iniciatyva.

Linkmenų seniūnijoje užbaigtas šių metų devyniasdešimtmečių sveikinimų ciklas. Šįkart vykta į Darželių kaimą pas Mykolą Dudėną. Jis gimęs per šv. Mykolą, turbūt todėl tėvai ir vardą tokį davė. Svečius iš seniūnijos be jubiliato pasitiko jo žmona Genovaitė, dukra Irena, sūnus Vytautas. Seniūnas Jonas Alekna dėdei Mykolui užrišo jubiliejinę juostą, grojant armonika, jubiliatui visi sugiedojo „Ilgiausių metų“. 

Praėjusią savaitę Ignalinos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku pradėjo dirbti Juozas Kirka, prieš tai dirbęs šios tarnybos viršininko pavaduotoju. Šiandien trumpai pristatome naują rajono ugniagesių tarnybos vadovą. Juozas Kirka gimė, augo ir vidurinę mokyklą baigė Linkmenyse. Po vidurinės mokyklos studijavo Vilniaus Gedimino universitete priešgaisrinės saugos specialybę. Po universiteto, nuo 2000-ųjų, dvylika metų dirbo Visagine, inspektoriumi atominėje elektrinėje ir kitose pareigose. 

Žmogaus gyvenimas – buvo ir tebėra mįslė. Kiek besistengtume įspėti ir atskleisti jo paslaptis – nepavyks. Kartais atrandame panašumų, sutapimų žmonių likimuose, tačiau tai ir lieka tik panašumai – ne daugiau. Vienodų žmonių ir jų likimų žemėje nėra. Ir kaip kartais liūdna, kada žmonės jėga bruka kažkada kažkieno kažkur patirtus išgyvenimus, bandydami įtikinti pašnekovą, kad jo kelias bus toks pats. Neverta stengtis, nes taip nebus niekada. Vieną rugsėjo penktadienį buvau pakviesta į gražų pasisėdėjimą Pažiezdrio kaime – ponia Zofija Lunienė šventė 90-ies metų jubiliejų. Dar vienas spalvingas gyvenimas, turintis kažką savito, žavaus, kažką liūdno ir skausmingo, o tuo pačiu ir turtingo.

Seniūnijose seniai gyvuoja tradicija sveikinti šimto sulaukusius. Tačiau šimtamečių kasmet vis mažiau ir mažiau, todėl kai kuriose seniūnijose sveikinami ir 90-mečiai. Pasak Linkmenų seniūno Jono Aleknos, linkmeniškiai taip pat nutarė taip elgtis. Antradienį šios seniūnijos darbuotojai sulėkė į gražiai tvarkomą Genovefos Bivainienės sodybą Grikiapelėje. Rugsėjo 3-ąją ši moteris peržengė devyniasdešimtąjį gyvenimo slenkstį.

„Kodėl aš taip darau? Mano tikslas – „subankrotinti Maximą…“ – kuo rimčiausiai sako Onutė ir čia pat priduria. – Tikiuosi supranti, kad juokauju“. Be ribų labai rimtai juokaudamos ir skanaudamos rabarbarų pyragą su karališkąja arbata, vieną vakarą šnekučiavomės su Onute Sokoloviene ir jos seserimi Danute – moterimis, metusiomis iššūkį piktaliežuviams, pavyduoliams ir primestoms įsisenėjusios nuostatoms. Nors, iš tikrųjų, kalbėjome apie prieskoninius augalus, daržoves, vaistažoles. Koks ryšys? Apsilankykite ir jūs Girminių kaime, Budrių gatvėje, nutysusioje per siaubingus kalnus ir gūdžius miškus iki pat Onutės ir Agėjaus Sokolovų namų.

Kodėl žmonės mėgsta žiūrėti į dangų ir žvaigždes? Atsakymas gana paprastas: jie ilgisi. Jausmą atpažįsta, nesąmoningai kelia akis į žvaigždėtą dangų ir ieško nusiraminimo ten, tolimoje žmonijos praeityje, Visatoje, kurioje atsirado dabartis. Ką mes veikėme ir ko pasiekėme per tą laiką? Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų r. sukaupta ir tebekaupiama visa įmanoma informacija apie žmonijos ryšį su Kosminiu pasauliu. Visai neseniai muziejaus fondus papildė Mielagėnų palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiniuose globos namuose gyvenančios audėjos Emilijos Patiejūnaitės reto grožio ir sudėtingumo audiniai.

Mums norisi mylėti – beatodairiškai, stipriai. Bet kartais mylime ir liekame  nuvilti, lūkesčiai neišsipildo, apima savigrauža, prarandame dalį savęs. Vaikai – atviras klausimas meilei. Ypač „sunkūs“, maištaujantys – kaip ir kiek mylėti, kur sustoti, kiek tęsti? Negerai nemylėti, negerai mylėti per daug. Vienas ribas peržengę, kitas sukuriame, vienas atradę – kitas prarandame.

„Žmonės klysta manydami, kad kai kurie medžiai ir pati mediena skleidžia blogą energiją. Esu įsitikinęs, kad blogą energiją skleidžia tik žmonės“, – sako kelis dešimtmečius medienos iš rankų nepaleidžiantis vyrukas, bet kokią medienos atraižą gebantis paversti meno kūriniu.

Vasario 18 d. gražią ir jaudinančią šventę savo mylimam liaudies meistrui Teofiliui Patiejūnui surengė Šiūlėnų kaimo bendruomenė. Paminėta medžio drožėjo ir tapytojo 75-erių metų sukaktis. Jubiliatą sveikino savivaldybės, seniūnijos, bendruomenės atstovai, kaimynai, giminaičiai. O jis pats sakė nemėgstantis švęsti savo gimtadienių, bet kad jau buvo gražiai pakviestas, tai neatsisakė. Kalbėti menininkas apie save irgi nemėgsta. Prieš šventę sakė kelias naktis nemiegojęs ir labai jaudinęsis.

Kolekcionieriai – paslapties šleifu apgaubti žmonės. Tokie jie į mūsų sąmonę ateina iš knygų ir filmų. Lyg ir keliantys grėsmę, lyg kažkiek išprotėję, lyg žinantys kažkokių visatos paslapčių, kurios mums nesuvokiamos, lyg kažkiek nelaimingi, lyg kažką stebuklingo atradę… Net kolekcininkų „rūšių“ pavadinimai dažnai skamba kaip diagnozės, pvz. birofilija (alaus atributika), filofonija (patefono plokštelių ir pan.), skripofilija (senų vertybinių popierių), filumenija (degtukų dėžučių)…

Ar galima senąją Lietuvą įsivaizduoti be kalvio? Vargu. Tuometis kalvis gamindavo įvairiausius daiktus – nuo reikmenų namams ir žemės ūkio padargų iki pasagų arklių kaustymui. Dabar kalvis dažniau siejamas su vartų, tvorų, kryžių, saulučių, rečiau skulptūrų ar suvenyrų kalimu. Neabejotinai galima tvirtinti, kad šių dienų kalvis – meniškos sielos žmogus, puoselėjantis senąsias lietuviškas vertybes ir tautodailę. Paskutiniu metu lietuviai vis labiau linkę grįžti prie natūralios gyvensenos, iš miestų keliasi gyventi į kaimą, kur daugiau gamtos.

Nauju Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Ignalinos rinktinės vadu tapo pulkininkas leitenantas Saulius Tamulevičius. Šias pareigas, laimėjęs atranką, 37-erių S. Tamulevičius  pradėjo eiti vakar, ta proga jis pristatytas rinktinės personalui. Tarnybą sienos apsaugos sistemoje jis pradėjo 1998 m. Druskininkų užkardos Raigardo pasienio kontrolės punkto pasieniečio pareigose.

Ignalinos rajonas visoje Utenos apskrityje yra mažiausias gyventojų skaičiumi. Čia suskaičiuojama tik  apie 19000 gyventojų ir tai tampa realia grėsme, kad rajonas gali išnykti ar tapti kažkurio kito dalimi. Apie 13000 gyventojų gyvena rajono kaimiškosiose vietovėse, o miestais vadinami tik du: Ignalina ir Dūkštas (pastarasis miestu liko, tikriausiai, dėl istorinės svarbos, nes užaugino net tris merus: V.Ščiurovą, B.Ropę ir D.Štraupaitę).

„Kol dar neperdavėte Lietuvos į mūsų nepatyrusias rankas, išmokykite mus ją valdyti. Parodykite, kad valdžia turi dirbti žmonėms, o ne žmonės valdžiai. Kol dar neužgeso paskutinis praeities prisiminimas jūsų atmintyje, pasakokite mums, kiek daug Lietuva pasiekė. Išmokykite mus mylėti savo Tėvynę ir ja didžiuotis…“ – rašo moksleivė Adelė Misiūnaitė.

Žvarbstant orams darosi lengviau atskirti meniškas personas. Vienas iš nedaugelio Ignaliną papuošiantis bohemiškai į šoną pasukta berete – Petras Gaižutis. Su tokiu žmogumi neabejodamas gali pradėti kalbą meno, kūrybos temomis ir jaustis suprastu, savu, pilnaverčiu šios žemės gyventoju. Jam nesvetimos nei profesionalaus meno problemos, nei mitologija, nei šventųjų gyvenimai, nei puolusieji angelai, nei kultūros likimas neatsakingai verslėjančioje Lietuvoje. Tai – laisvas žmogus.

Gerokai iki mūsų ir, greičiausia, dar po mūsų gyvenantys žmonės ieškos  tobulybės ir gyvenimo prasmės. Ieškos ir neras. Nes neįmanoma rasti tai, kas neegzistuoja, bet žmonėms patinka save truputėlį apgaudinėti ir tikėtis. Greičiausia, tas tikėjimas ir yra galingiausias užtaisas, vedantis   pirmyn, skatinantis kurti stebuklus.

Šį lapkritį sukanka 40 metų, kai Čikagoje mirė kraštietis pulkininkas Mykolas Kalmatavičius-Kalmantas: tarpukario Lietuvos ir Klaipėdos krašto nepriklausomybės kovų dalyvis, apdovanotas 14 ordinų ir medalių. Ta proga spausdiname rašinį apie vis dar menkai žinomą kraštietį iš Mešonių k. (Mielagėnų sen.).

Spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūroje vykusioje ceremonijoje apdovanojo jubiliejinio – dešimtojo – Konstitucijos egzamino nugalėtojus ir pasveikino visus Konstitucijos dienos proga. Eugenijų Gaščenką galima laikyti tikru Konstitucijos egzamino rekordininku. Šiemet vykusiame egzamine jis jau ketvirtą kartą nugalėjo kategorijoje, kurioje varžosi teisės profesionalai arba ją studijuojantys. Su Eugenijumi kalbamės ne tik apie Konstituciją, bet ir teisinio švietimo situaciją Lietuvoje.

Spalio 20 d. Ignalinos krašto muziejuje pristatyta žinomiausio Lietuvos cimbolininko, cimbolų karaliumi vadinamo Jono Lechovicko instrumentinės muzikos kompaktinė plokštelė. Į šventinį renginį 96-erių metų muzikantas atskubėjo smagiai nusiteikęs. Jį atlydėjo didelė palaikymo komanda: seniūnijos, bendruomenės atstovai, Mielagėnų vokalinio  ansamblio nariai.  Smagiai, su dainomis ir muzika, paminėtas svarbus kultūrinis įvykis.

Žmogus, kuriam šypsosi sėkmė, ar sėkmei besišypsantis žmogus? Turbūt kalbėdamas apie žmogaus gyvenimą niekada negali apsiriboti konkretumu. Jo tiesiog nėra. Nes tiek sėkmė, tiek laimė ir meilė nėra apčiuopiami, kaip nėra ir pamatuojami dalykai. Nebeaišku, ar tu juos turi, o gal jie tave turi? Tai ir yra visas gyvenimo grožis – šių dalykų paieškoje. Jei tu esi realistas, besitenkinantis tik namu, automobiliu, baldais ir drabužiais, nesunkiai tai pasieksi.