Šios dienos varduvininkai:

Šios dienos varduvininkai:

Tema: Žmonės

Kai lenktyninių motociklų gausmas – gražiausia muzika ausims

Nuvykus pasisvečiuoti pas anytą savaitgaliais už miško esančiame karjere, dažnai tekdavo išgirsti sportinių motociklų gaudesį. Kadangi gyvename giminių krašte, kur vienas kitą gerai pažįsta, netruko paaiškėti, kas tie ramybės drumstėjai. Tai dažnam ignaliniečiui žinoma Kristinos ir Gintaro Skudučių šeima su savo trimis atžalomis Aidu, Agilija ir Adrija. Tiesa, dalis šeimos narių atlieka palaikymo komandos funkciją, o trasoje treniruojasi jaunėlis Aidas ir vyriausioji Adrija.

Skaityti toliau »

Mamos paveikslas – jos vaiko širdyje ir darbuose

„Tu plaukei pasroviui – mes prieš vėją… “, – visą rytą sukosi galvoje šie žodžiai iš dainos apie kovotojus, nors rašyti rengiausi ne apie karžygius, o apie… šių laikų Motiną. Kažkodėl nebeliko vietos pompastikai. Buvau įtikėjusi, jog kiekvienam žmogui žodis „Mama“ skamba lyg stebuklinga muzika, tačiau kuo daugiau žmonių pažinau, kuo daugiau įgijau patirties, tuo aiškiau suvokiau, kaip stipriai klydau. Šiandien ne vienam vaikui šis žodis kelia baimę, kartais liūdesį ir širdelės skausmą.

Skaityti toliau »

Nebijokime gyvenimą nugyventi laimingai

Dažno žmogaus siekiamybė – laimingas gyvenimas. Kiekvienas ieško būdų, kaip pasiekti tai, ko trokšta širdis, nes tai, kas vienam – laimė, kitam – kančia. Etnografinių sodybų kaime Didžiasalyje (Ignalinos sen.) gyvenanti Jurgitos ir Jurgio BARAVYKŲ šeima jaučiasi esą laimingi, nors ir ne visų suprantami. Bet juk svarbiausia – kad jų gyvenimas yra pilnavertis ir kiekviena diena jiems – įdomi, prasminga bei atnešanti ką nors naujo.

Skaityti toliau »

„Aš esu žmogus – vykdantis žmonių svajones“

„Svajonių sodybos ieškojome penkerius metus. Radome. Nusipirkome. Ir toliau kuriame naujas svajones…“, – juokauja garsus tautodailininkas (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus narys) Svajūnas Rimkevičius, jau dvejus metus su žmona ir sūnumis šeimininkaujantis Kazokinės apylinkių vienkiemyje, besiglaudžiančiame šalia kelio į Vilnių (oficialiai sodyba priklauso Zuikų k.).

Skaityti toliau »

Ceikinių seniūnas žmonėms – ir tėvas, ir Dievas

Dažnas, ypač nedirbantis, mėgsta pasvarstyti, kad, tarkim, seniūno darbas – nieko neveikti,  tik važinėtis tarnybiniu automobiliu maršrutu Ignalina–seniūnija ir kalbėti telefonu. Įdomiai išeidamas replikavo ir buvęs ilgametis Ceikinių seniūnas Juozas Velička teigdamas, kad: „štai aš viską padariau ir kitam seniūnui nebebus, ką veikti“. Gal kas kitas ir patikėtų,  tik ne mes, žiniasklaidos atstovai.

Skaityti toliau »

Gera auklėtoja ta, kuriai rūpi svetimi vaikai

Atėjus laikui vaiką leisti į darželį,  tėvai sunerimta, kur gi rasti geras auklėtojas, kurioms visai dienai ramiai patikėtų brangiausią savo turtą. Tėvai pasirinkimo, žinoma, neturi – tad belieka pasikliauti laimingu atsitiktinumu. O kas gi yra gera auklėtoja? Kaip ja tampama? Kur jos ieškoti?

Skaityti toliau »

Ginučiuose tebeplazda karus ir okupacijas išgyvenusi trispalvė

Viename gražiausių rajono kaimelių – Ginučiuose, tebesnaudžia didelė dviejų galų pirkia, saugodama daugybę kelių šeimų prisiminimų. Toje pirkioje, net aštuonis dešimtmečius išgyvenusi laikmečių ir valdžių kaitą, kartu su prisiminimais tebevirpa Lietuvos Trispalvė. Viena ir ta pati. Dar pernai ji Kovo 11-ąją plevėsavo ant istorinės pirkios sienos, o šiemet kamputyje lauks į namus sugrįžtančios šeimininkės Jadvygos Rukaitės.

Skaityti toliau »

Daro tai, ką sugeba ir gali daryti tikėdamas, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo

Šalia mūsų gyvena tie, kurie gali papasakoti apie veiklas ir išgyvenimus, kuriuos jiems teko patirti antroje praeito amžiaus pusėje. Tai nėra valdžios žmonės, tai žmonės, kurie sudarė galimybes šiandieniniams vadovams vadovauti. Gūdžiu tarybmečiu, dalyvaudami įvairiose humaniškai nusiteikusiuose judėjimuose, jie paruošė dirvą Nepriklausomybės atkūrimui šalyje, o šiandien stebi, kad šalies istorija nebūtų iškraipoma.

Skaityti toliau »

Esu ir mama, ir tėtis, todėl nebežinau, ką reiškia būti moterimi

„Visuomenės požiūrį“ ir madas žmonėms primeta žiniasklaida. Kažkas taip sugalvojo – gražiai įvilko idėją, o pasigavę žurnalistai visais įmanomais būdais apie tai skelbia, esą turi būti taip ir ne kitaip, gražu tas, o ne anas, teisinga taip ir ne kitaip. Vertinu žmones, kurie sugeba atsijoti, kas jiems priimtina, o ne kas peršama jėga. Nerasi nė vieno žinomesnio internetinio portalo ar žurnalo, kuriame nebūtų aiškinama, kokia turėtų būti moteris.

Skaityti toliau »

Analogų pasaulyje neturinčius vitražus kuria kraštietis Vaižgantas

Ar jūs leidote sau kada nors pasėdėti valandėlę kitą bažnyčioje ir tiesiog žiūrėti į kokį nors nemažos apimties vitražą? Jei ne, būtinai tai padarykite. Nors žmonės nelinkę tikėti stebuklais, tačiau būtent tą akimirką jūs pirmiausia pamatysite, o paskui visa savo esybe išgyvensite stebuklą. Tas jausmas kaskart bus kitoks. Kame paslaptis? Vitražas, žmogaus ir gamtos kūrinys, yra lyg gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas.

Skaityti toliau »

Pasikalbėjimai su Broniumi, apie Bronių ir apie mus visus kartu su Broniumi

Jei ne knyga „Nematomoji žmogaus pusė“, turbūt šiandien visuose Ignalinos kampeliuose nebūtų tiek daug kalbama apie gamtos mokslų daktarą Bronių Šablevičių (juokauju, žinoma, bet tiesos šiek tiek yra). Ir nors redakcijoje šis vardas skambėdavo itin dažnai, tačiau aš pati šiuo žmogumi susidomėjau tik paklausiusi jį pažįstančiųjų pasakojimų, istorijų ir nutikimų.

Skaityti toliau »

Gyvenimas dovanotas gyvūnams, sunkiam darbui ir gėlėms

Esu vienas iš tų keistuolių, kurie turi ar Dievo dovaną, ar kryžių – nelygu kaip pažiūrėsi – atsidurti ten, kur reikia arba kur nereikia, ir pastebėti tai, ko reikia arba ko nereikia. Čia ir vėl – kaip kam atrodo, nes tas, kuris suvokia gavęs naudos iš mūsų susitikimo,  tai vadina Dievo dovana, o tas, kuris priverčiamas atsakyti už nederamus veiksmus  ar sustabdomas, sąmoningai kenkiantis kitiems, tas tai vadina „parazituojančia rakštimi“, kuria būti – kančia.

Skaityti toliau »

Moteris, gydanti šypsena ir rankomis

Žmogaus organizmas  – nuostabus gamtos kūrinys, kuris, kaip žinia, geba pats save sunaikinti ir pats save pagydyti. Viskas priklauso nuo tikėjimo savo gebėjimais, noro gyventi ir būti sveikam. Kartais tikėjimui savimi paskatinti ar sustiprinti reikalinga pagalba. Gali padėti sielos draugas, išmintingas gydytojas, ar šiaip nuoširdus ir paslaugus medikas. Ignalinoje be begalės nuostabių žmonių radome dar vieną šaunią,žmones gelbstinčią moterį, kurią pamilo gausybė jos klientų. Tai kineziterapeutė Justė Kulvietienė.

Skaityti toliau »

Mokslų daktarė kopinėja medų savo bityne, puošiasi pačios siūtais drabužiais

Žmogui būdinga gaunamą informaciją savyje įvaizdinti. Kai pasakai – mokslų daktarė – tai mintyse regi pagyvenusią moterį, dažniausia griežtu dalykiniu kostiumėliu ir akiniuotą. Bendrauja ji solidžiai, kalboje daug žodžių, kurių, bijai prisipažinti, bet nesupranti. O mokslų daktarė provincijoje – ir dar jauna – šiais visuotinio bėgimo iš rajonų ir beatodairiško karjerizmo laikais – iš viso sunkiai suvokiamas dalykas.

Skaityti toliau »

Erškėčiuotas partizanų ryšininkės Mažylės gyvenimo vieškelis

Labiausia gyvenime mes bijome dėl mūsų artimus ar mylimus žmones ištinkančių skaudulių ir kančios. Kita vertus, juos pačius tas skausmas ir kančia grūdina labiau už bet kokią meilę ir dėmesį, priverčia atsigręžti į tuos dalykus, kurie buvo paslėpti pasąmonės kloduose kaip nereikšmingi. Paradoksalu, tačiau būtent iš tos kančios, skausmo, neteisybės pojūčio ir „išliejami“ tautos didvyriai, patriotai.

Skaityti toliau »

Meilė gimtinei ir šokiui sukūrė Elenos gyvenimą

Šokių kolektyvas „Gaja“, vadovaujamas visoje respublikoje gerai žinomos choreografės Elenos Skripkauskienės, mini savo kūrybinės veiklos dešimtmetį. Šią šventę visi galėjo švęsti kartu su „Gajos“ žmonėmis antrąją Kalėdų dieną tradiciškai Kultūros ir sporto centre vykusiame koncerte. Šiam kolektyvui 2014 m. garbios komisijos sprendimu paskirtas solidžiausias rajono savivaldybės apdovanojimas – Miko ir Kipro Petrauskų premija.

Skaityti toliau »

Darbšti moteris jėgų semiasi rankas suleisdama į kvepiančią žemę

Mums nelengva nuoširdžiai suprasti, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir savaip ypatingas. Lengviau pasmerkti ir nusigręžti, nei pabandyti suprasti. Tiesą sakant, mes  dažnai imituojame supratingumą, bandome būti mandagūs ir tolerantiški, nors viduje kunkuliuoja pykčio  katilas. Tam mes turime pasiteisinimą ir turbūt gana dažnai jis priimtinas – juk ne visada galime bendrauti tik su tais, su kuriais norime. 

Skaityti toliau »

Tėvu vadintam direktoriui palinkėta gražaus kūrybinio kelio

Didžiasalio vaikų globos ir paramos šeimai centro direktoriui Mamertui Papšiui lapkričio 27-oji buvo paskutinė darbo diena. Sunkaus, sudėtingo ir kartu labai prasmingo darbo, kuris seniai jam buvo tapęs gyvenimo būdu, tiesiog pačiu gyvenimu. Ta proga skambėjo padėkos žodžiai, linkėjimai ir byrėjo ašaros. Salėje susirinko visi centro auklėtiniai, darbuotojai, atvažiavo savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, Vaiko teisių apsaugos ir Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyrių atstovai.

Skaityti toliau »

„Až Untaną ištekecia – tai mišion nykdi nespecia“

Keistai žmones veikia laikas ir civilizacija. Žiūri į ano meto žmogų, klausaisi jo gyvenimo istorijų, įvairių nutikimų, stebi šiandieninę buitį ir niekaip negali suprasti gyvenimo dėsnių. Kas gi juos keičia? O gal viskas yra daug paprasčiau, tik žmonės, su kiekviena karta gimstantys vis protingesni, tą gyvenimą nesąmoningai daro sudėtingesniu. Nes atmetus begales visokiausių taisyklių, normų, apribojimų, būtinybių, apsunkinančių mūsų gyvenimus, esmių esmė juk lieka ta pati – kaip ir tada – prieš penkis, aštuonis dešimtmečius, ar visą šimtmetį, o gal ir prieš visus 35 tūkst. metų.

Skaityti toliau »

Lietuviškos dainos riteris iš Ceikinių

Įžymusis Lietuvos dainininkas Kipras Petrauskas gimė Ceikiniuose, Švenčionių apskrityje, 1885 m. lapkričio 23 d. Tėvas Jonas Petrauskas buvo maištingos ir kūrybingos sielos žmogus. 1863 m. sukilimo aktyvus dalyvis, draudžiamų lietuviškų raštų platintojas, muzikos instrumentų meistras, vargonininkas ir giesmininkas. Motina Rastenytė Juozapota iš Antagavės k. – bažnyčios choro giesmininkė.

Skaityti toliau »

Moteris iš miestelio, kuriame anksčiausiai pateka saulė

Yra toks Lietuvos rytiniame pakraštyje. Vadinamas visiems toliau nuo jo esantiems grėsmę keliančiu Didžiasalio pavadinimu. Tačiau jis ne tik negrėsmingas, bet ir labai patrauklus savo susitelkusia bendruomene. Ypač mokyklos, kuri turi ne tik puikią krašto istorijos ekspoziciją, bet ir intelektualų, patyrusį, kultūrine veikla garsėjantį pedagogų kolektyvą. Kai apie jį pasakoja muzikos mokytoja Valentina Sinkevič, atrodo, kad jame niekas net neįsivaizduoja, kad pasibaigus pamokoms, pasibaigia ir mokytojo darbas.

Skaityti toliau »

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje