Prie rajone atstatytų Vidiškių ir Meikštų dvarų (pastarajame įsikūręs narkomanų reabilitacijos centras) ir restauruojamo (su pertraukomis) Senojo Dūkšto (Dūkštelių) dvaro, į vieną gretą stojo ir Paliesiaus dvaras Mielagėnų seniūnijoje. Nedaug kas buvo likę jame, tačiau jį nupirkus vilniečiui Juliui Ptašekui, dvaras prikeltas antram gyvenimui. Paliesius pasikeitė neatpažįstamai.

Neseniai maklinėjant po Linkmenų seniūnijos vakarinį pakraštį (lankėmės Jovaraučiškės k.), per lietų užsukome pas Pažiezdryje gyvenančius Ramunę ir Alvydą Čičiurkas. Ramunė daugeliui yra pažįstama, nes jau daug metų Ignalinos turgavietėje prekiauja mėsa, daugiausia kiauliena. Tad buvo tiesiog įdomu – kokią ir iš kur dabar parduoda, nes rajone kiaulių dėl maro jau nebelikę.

Ceikinių seniūnas Rytis Kajėnas ir seniūnijos darbuotojos Rima Kindurienė bei Dalia Trapikienė pasveikino 90-ies metų sulaukusią ceikinietę Marijoną Sinienę. Jubiliatė gimė Švenčionių r.. Keturias klases ji baigė lenkų mokykloje, įsikūrusioje Kačėniškės kaime. Vėliau ėmė dirbti įvairius ūkio darbus Rubelninkų, Ramutiškės, Gaspariškės ir kituose kolūkiuose.

Prieš prasidedant „Ežerų sietuvos“ festivaliui, Ignalinoje, šalia Kultūros ir sporto centro, vyko neskelbta festivalio kolektyvų vakaronė, kurioje dalyvavo visi dalyviai, išskyrus gruzinus (šie dar nebuvo atvykę). Čia, tarp daugybės susirinkusių, iš būrio iškart išsiskyrė grupelė visą laiką besišypsančių, viskuo besidominčių  ir su akcentu, bet kalbančių lietuviškai, žmonių. Tai Australijos lietuvių folkloro grupė „Pamesta klumpė“.

Paskutinės valandos iki magiško Joninių (Rasų) vidurnakčio – vienas geriausių momentų parsinešti iš laukų, pievų ir miškų sveikatą gerinančių ir tonizuojančių žolynų, kurie rudenį ir žiemą mums labiausia reikalingi. Šaltą, lietingą ir vėjuotą rudenį  žmogui labai reikia šilumos ir meilės. Tikrus stebuklus daro šildanti, tonizuojanti ir atpalaiduojanti arbata.

Ignalinos rajono „Padysnio“ medžiotojų būreliui priklausantys medžiotojai išsiskiria kaip netradicine veikla užsiimantys ir drąsiai stereotipus laužantys gamtos mylėtojai. Kad šie medžiotojai labai aktyviai bendradarbiauja su vietos bendruomene ir ją palaiko tiek moraliai, tiek materialiai – jau rašėme ne kartą. Bet, kad eidami į medžioklę ant peties jie nešasi ne tik šautuvą, bet ir fotoaparatą ar  videokamerą –  daugeliui  naujiena.

Nuo žiedų lūžta obelų šakos, visuose sodo kampeliuose trykšta pavasario gyvybė, o mes, su dėde Jonu, ramiai kalbamės apie riedantį gyvenimą. Ir primena jis man Vinco Krėvės skerdžių Lapiną. Ramus, šviesaus žvilgsnio, su tvirtais argumentais apie žemiškos būties sąvokas.

Gal pastebėjote, kad laikraštyje jau kurį laiką spausdiname unikalias nuotraukas, fotografuotas iš oro. Tačiau ne iš lėktuvo ar sraigtasparnio, o iš nedidelio aparato, valdomo nuotoliniu būdu nuo žemės. Tas aparatas vadinamas dronu. Dar jį galima vadinti multihopteriu, nuotolinio valdymo sraigtasparniu ar tiesiog skraidykle, tačiau trumpiau ir tiksliau vadinti dronu. 

Sodų žydėjimą tuoj apgaubs balkšvas rūkas, ryto tyla ir laukiančių Motinų ilgesys. Joms bus visai nesvarbu, kas po mūsų kojomis sugirgždės – vieškelio akmenys ar kapų žvirgždas. Svarbiausia, Jos vėlei širdimi palies savo vaiko atneštas meilės stygas, nytis amžinosios jungties. Meilės, kurioje niekas nemiršta.

Visi žinome Ignalinos legendą – lietuvaitės Linos ir kryžiuočio Igno meilės istoriją, kuri įamžinta medinėje Gintaro Černiaus skulptūroje prie Paplovinio ežero. O ar visi žinome, kas tos legendos autorius? Beje, legendų versijos yra kelios. Eiliuotą parašė mokytoja Marija Čepulėnienė, visai neseniai modifikuotą (jei taip galima išsireikšti) kraštietis žurnalistas Vytautas Žemaitis (gim. Kelpučių k.). Tačiau pirmoji, tikroji legenda, buvo parašyta pokario metais ir visai ne ignaliniečio, o klaipėdiečio Liudo Alseikos.

Tarptautinė teatro bendruomenė kovo 27 d. paminėjo profesinę šventę. Teatralų diena Ignalinoje praėjo be ypatingos pompastikos, kūrybinių projektų apmąstymuose. Vienintelė profesionali režisierė, dirbanti pačios sukurtame teatre IKI, Jolanta Narbutaitienė nelinkusi gražbyliauti apie žodžio jėgą ir šiuolaikinės visuomenės reikalavimus, toliau kantriai eina paieškos keliu, spręsdama dvasios ir materijos lygtis laiko santykiu.

Ankstyvo pavasario lietus merkia žemę. Žvarbokas vėjas, dvelktelėjęs į veidą, nuūžia laukais. Negaliu sustoti, atsikvėpti ar laukti, nes dar vienas kelias veda į seną kaimą. Nėra nei nuorodos nuo pagrindinio vieškelio, nei ženklo. Vien aukšti medžiai moja iš tolo, praeivį ar svečią sutikdami. Nusilenkiu mintyse Kėriškės kryžiui, kaip daugelį kartų dariau Rytų Lietuvos kaimuose.

Kiekviena valstybė turi keletą simbolių, skiriamųjų ženklų, kurie priklauso tik tai valstybei, ją identifikuoja. Tai vėliava, herbas, himnas, pinigai, pašto ženklai… Valstybė be pašto – ne valstybė, o paštas be pašto ženklo taip pat neįsivaizduojamas. Dar daugiau. Sakoma, kad pašto ženklai – tai valstybės vizitinė kortelė, keliaujanti po visą pasaulį, ir atskleidžianti, kokie žmonės gyvena toje šalyje ir ką jie brangina, kokie įvykiai toje šalyje vyksta.

Neseniai Ignalinos viešoji biblioteka surengė susitikimą su Jungtinių Tautų organizacijos UNICEF Lietuvos vykdomąja direktore Jovita Majauskaite ir jos nuolatine pagalbininke aktore Virginija Kochanskyte, šios organizacijos Geros valios ambasadore. Šios dvi viešnios susitikimo dalyviams atskleidė savo veiklos paslaptis. Labiausiai visus sudomino tai, kad šiai tarptautinei organizacijai vadovauja ignalinietė Jovita.

Kad ir kaip besipriešintume, ankstyvas pavasaris, išjudinęs gamtą, verčia ir mus judėti, imtis naujos veiklos, būtinai kažką keisti. Dažniausiai pirmasis pokyčių žingsnis – apsilankymas kirpykloje. Nebūtinai pokyčiai turėtų būti ekstremalūs, galima pradėti nuo lepinančios kaukės plaukams, pagardinant apsilankymą intelektualiais pokalbiais su kirpėja. Beje, visai atstojančiais pokalbį su psichologu (neturiu nieko prieš šios srities specialistus, bet esu tikra, kad kur kas yra veiksmingesnis ir įdomesnis pokalbis su protingu draugu, nei su bet kokiu psichologu – autor. past.).

Už blogį blogumu atseikėjama dešimteriopai, o už gėrį blogumu – šimteriopai. Nieko aš nesupainiojau ir niekur aš nesuklydau. Ta senoji tiesa, kai žemėje dar didžiąja dalimi viešpatavo gėris, jau nuslinkusi į praeitį. Dabar, sakoma, jog pasaulis, deja, atsidūręs ties susinaikinimo slenksčiu ir tik nuo mūsų visų priklauso, į kurią pusę nusvirs svarstyklės. Jei pritrūksime jėgų, kasdien spaudžiami neteisybės, nelaimių, nepriteklių, netekčių, pagundų – t. y. blogio, ir pasiduosime, vargu ar paskui sugebėsime bent jau išlyginti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio jėgų.

„Vaikystėje svajojau būti senu ir gyventi vienas miške. Bet mano svajones sugriovė bobutė, išaiškinusi, kad pirmiausia aš turėsiu užaugti, daug visko nuveikti ir tik tada galėsiu pasenti. Pamenu, tądien tėvai namo mane išsivežė raudantį, nes mano svajonė akimirksniu buvo sudaužyta į šipulius“, – šypsosi Algimantas KRŪMINIS, kalbėdamas apie svajones, patriotiškumą, kareivišką dvasią ir statybininko duoną.

Šie žodžiai priklauso mums gerai pažįstamam ir gerbiamam Ignalinos ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui Benediktui Puodžiūnui. Taip jis pasakė Ignalinos bibliotekos skaitytojų klube per ciklo dialogus „Kita asmenybės pusė“. Aiškindamasi jo gyvenimo peripetijas renginyje gydytoją kalbino ilgametė lietuvių kalbos mokytoja Irena Šaltienė.

Sakoma, kad sužinot viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas noras. O juk kuo žmogus paslaptingesnis, tuo labiau, lyg magnetas, traukia visokius smalsuolius. Kame noro pamišėliškumas? Žmogus, kaip ir upės vanduo, nuolat keičiasi ir niekada nebus toks pats. Ar  įbridęs į upę ankstų rytą gali pasakyti, koks jos vanduo bus vėlų vakarą, kaip jis pasikeis mėnesienoje ar pavasarį, plaukiant ledams, o kas nutiks užtvindžius upę akmenimis?..

Praėjusį penktadienį Mielagėnų Palaimintojo J. Matulaičio parapiniuose globos namuose lankėsi Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis ir jo patarėja Milda Dikmonienė. Svečiai domėjosi senelių gyvenimo sąlygomis, lydimi parapijos klebono ir globos namų direktoriaus Marijono Savicko, vertino įstaigos patalpų renovacijos privalumus.

Jei žmogui nuolat norisi kur nors lėkti iš namų, vadinasi yra problemų, tuose namuose kažkas negerai. Tai labai sena, šiuolaikiškai perfrazuota tiesa. Žinoma, kai žmogus pats diena iš dienos kuria savo namus, į jų aplinką įdėdamas visą savo dūšią, natūralu, kad niekur kitur jis eiti nenorės. Tada ir jo namai taps jo tvirtove, kurioje užuovėją ras ne tik jis pats, bet ir užsukęs svečias, draugas ar kaimynas.