Šios dienos varduvininkai:

Šios dienos varduvininkai:

Tema: Žmonės

Tinginiai pašte nedirba

Ar prisimenate tą jausmą, kai į rankas paimate ilgai lauktą svarbų laišką? Nepakartojama, tiesa! Ir nors ranka rašyti laiškai mūsų namuose – jau retenybė, jie vis dar mus pasiekia. Atkeliauja ir žurnalai, laikraščiai bei įvairios sąskaitos. Už tai esame dėkingi atsakingiems pašto darbuotojams.

Skaityti toliau »

Žmogaus darbai tomis dienomis, kurios buvo duotos ir mums

Nors ir labai keista, bet arčiausiai kultūros darbuotojų dažniausia atsiduria miškininkai. Jie ir talkininkai kraunant bendruomenių švenčių laužus, ir medienos tiekėjai scenografijos priemonėms pagaminti, ir, dažniausia, patys – įvairių meno kolektyvų dalyviai, švenčių ruošėjai, knygų leidėjai ir filmų kūrėjai. Kodėl taip atsitinka? Miškininko profesiją renkasi jaunuoliai – romantikai.

Skaityti toliau »

Gyvenimas pagal Dievų planą

Jei norėčiau parašyti sakmę apie sėkmingą gyvenimą, Antanas Kibickas būtų idealiausias prototipas… Jei norėčiau pagrįsti psichologų ir ezoterikų pasisakymus apie tai, kad žmogaus gyvenimo vertės kinta septynmečiais – Antano Kibicko gyvenimas būtų ideali iliustracija… Jei norėčiau patvirtinti pasisakymus, kad vardas „užkoduoja“ žmogų, patvirtinimą rasčiau ir tam.

Skaityti toliau »

Automobilių mechaniku gimęs, Linas meistrauja savadarbį „monstrą“

Daugumai turbūt gan keistai nuskambės teiginys, kad ir automobilių mechanikai – meno žmonės. Būtent taip ir yra. Žinoma, kruopštumu ir užsispyrimu taip pat galima daug ko pasiekti. Nors daug daugiau galimybių žmogui tapti savos srities profesionalu, turint įgimtą menininko gyslelę. Sutikę statybininką-menininką, mechaniką-menininką ar sodininką- menininką, sutinkame tikrą savos srities profesionalą.

Skaityti toliau »

Darbštus ūkininkas ir Lietuvoje pildo savo ir vaikų svajones

„Kai žmogus turi tikslų ar svajonių, jis jaučiasi gyvenantis ir visai nesvarbu, kad kažkam gal tie siekiai atrodo utopiniai, kažkam vėjavaikiški ar net avantiūristiniai, bet jie yra mano.  Pasiekęs tikslą aš jaučiuosi visu šimtu procentu laimingas, o kai aš jaučiuosi laimingas, tos laimės užtenka ir visiems esantiems šalia manęs. Žinot, kas labiausia man patinka? Kada tie, kurie ironiškai ar net su pašaipa žvelgia į mano užmojus, žygius, po kelerių metų jie patys man pasako: „Žinai, Vaidotai, tu buvai teisus. Gal ir siaubingai tada atrodė viskas, bet tu buvai teisus.

Skaityti toliau »

Dailininkė Nijolė ir kita jos asmenybės pusė

Ignalinos viešojoje bibliotekoje Skaitytojų klubas rengia popietes, kuriose kalbinami įdomūs, žinomi, kūrybingi žmonės. „Kita asmenybės pusė“, – taip pavadintas renginių ciklas, kartas nuo karto pradžiuginantis uoliausius bibliotekos ir knygų bičiulius, puikiai vienas kitą pažįstančius ir mielai susirenkančius pabūti kartu. Praėjusią savaitę į svečius nuoširdžiam pokalbiui pakviesta Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijos vadovė, žinoma krašto dailininkė ir liaudies kūrybos puoselėtoja, ryški asmenybė ir tiesiog puiki moteris Nijolė Trinkūnienė. 

Skaityti toliau »

Danutė Aidukienė: „Aš myliu savo darbą, gerbiu žmones…“

Gyvenime buvo du kartai, kai užėjus į gydymo įstaigą (o jų esu aplankiusi jau dešimtis) kilo noras tapti pacientu. Žinant, kad žmonės kaip įmanydami vengia gydymo įstaigų, toks noras atrodytų mažų mažiausia keistas. Pirmą kartą – prieš keletą metų rengiant reportažą Visagino ligoninėje, visuomenei pristatant modernų Gimdymo skyrių, o antrąkart, skaitytojų Aldonos ir Genutės prašymu, viešint Mielagėnų ambulatorijoje pas bendruomenės slaugytoją Danutę AIDUKIENĘ.

Skaityti toliau »

Likimą nulėmė katino pasaulėžiūra į gamtos brolius

„Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“, – vos prieš keltą metų kalbėdama su MI svajingai Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ citavo Ieva Adomavičiūtė. Su ja, dabar jau  diplomuota veterinarijos gydytoja, kalbamės ir vėl: apie pasirinkimą, apie patriotiškumą, apie atsidavimą darbui.

Skaityti toliau »

Jovaraučiškės: kaimas tarp praeities ir ateities

Prieš keletą mėnesių elektroniniu paštu redakcija gavo laišką, kuriame rašyta: „Esu Rimantas Lisauskas iš Jovaraučiškių k. prie Linkmenų, architektas, gyvenu Sankt Peterburge, skaitau „Mūsų Ignaliną“, kurios elektroninę versiją persiunčia draugas. Labai domina jūsų spausdinami istoriniai straipsniai apie kaimus ir dvarus, pats renku medžiagą knygai apie savo kaimą…“ Paprašė R. Matkevičiaus kontaktų.

Skaityti toliau »

Krokuvoje gyvenantis tikrasis Paliesiaus dvarininkas iki šiol dainuoja lietuviškai

Prie rajone atstatytų Vidiškių ir Meikštų dvarų (pastarajame įsikūręs narkomanų reabilitacijos centras) ir restauruojamo (su pertraukomis) Senojo Dūkšto (Dūkštelių) dvaro, į vieną gretą stojo ir Paliesiaus dvaras Mielagėnų seniūnijoje. Nedaug kas buvo likę jame, tačiau jį nupirkus vilniečiui Juliui Ptašekui, dvaras prikeltas antram gyvenimui. Paliesius pasikeitė neatpažįstamai.

Skaityti toliau »

Kiaules keičia avys, kurias ir auginti lengviau

Neseniai maklinėjant po Linkmenų seniūnijos vakarinį pakraštį (lankėmės Jovaraučiškės k.), per lietų užsukome pas Pažiezdryje gyvenančius Ramunę ir Alvydą Čičiurkas. Ramunė daugeliui yra pažįstama, nes jau daug metų Ignalinos turgavietėje prekiauja mėsa, daugiausia kiauliena. Tad buvo tiesiog įdomu – kokią ir iš kur dabar parduoda, nes rajone kiaulių dėl maro jau nebelikę.

Skaityti toliau »

Pagerbta 90-metė senolė

Ceikinių seniūnas Rytis Kajėnas ir seniūnijos darbuotojos Rima Kindurienė bei Dalia Trapikienė pasveikino 90-ies metų sulaukusią ceikinietę Marijoną Sinienę. Jubiliatė gimė Švenčionių r.. Keturias klases ji baigė lenkų mokykloje, įsikūrusioje Kačėniškės kaime. Vėliau ėmė dirbti įvairius ūkio darbus Rubelninkų, Ramutiškės, Gaspariškės ir kituose kolūkiuose.

Skaityti toliau »

„Mes jaučiame savo šaknis ir mums tai svarbu…“

Prieš prasidedant „Ežerų sietuvos“ festivaliui, Ignalinoje, šalia Kultūros ir sporto centro, vyko neskelbta festivalio kolektyvų vakaronė, kurioje dalyvavo visi dalyviai, išskyrus gruzinus (šie dar nebuvo atvykę). Čia, tarp daugybės susirinkusių, iš būrio iškart išsiskyrė grupelė visą laiką besišypsančių, viskuo besidominčių  ir su akcentu, bet kalbančių lietuviškai, žmonių. Tai Australijos lietuvių folkloro grupė „Pamesta klumpė“.

Skaityti toliau »

Žolelių galia: nuo peršalimo ligų iki erotinių sapnų

Paskutinės valandos iki magiško Joninių (Rasų) vidurnakčio – vienas geriausių momentų parsinešti iš laukų, pievų ir miškų sveikatą gerinančių ir tonizuojančių žolynų, kurie rudenį ir žiemą mums labiausia reikalingi. Šaltą, lietingą ir vėjuotą rudenį  žmogui labai reikia šilumos ir meilės. Tikrus stebuklus daro šildanti, tonizuojanti ir atpalaiduojanti arbata.

Skaityti toliau »

Drąsiai stereotipus laužantys medžiotojai

Ignalinos rajono „Padysnio“ medžiotojų būreliui priklausantys medžiotojai išsiskiria kaip netradicine veikla užsiimantys ir drąsiai stereotipus laužantys gamtos mylėtojai. Kad šie medžiotojai labai aktyviai bendradarbiauja su vietos bendruomene ir ją palaiko tiek moraliai, tiek materialiai – jau rašėme ne kartą. Bet, kad eidami į medžioklę ant peties jie nešasi ne tik šautuvą, bet ir fotoaparatą ar  videokamerą –  daugeliui  naujiena.

Skaityti toliau »

Ant jubiliejaus slenksčio

Nuo žiedų lūžta obelų šakos, visuose sodo kampeliuose trykšta pavasario gyvybė, o mes, su dėde Jonu, ramiai kalbamės apie riedantį gyvenimą. Ir primena jis man Vinco Krėvės skerdžių Lapiną. Ramus, šviesaus žvilgsnio, su tvirtais argumentais apie žemiškos būties sąvokas.

Skaityti toliau »

Aparatas mažas, užmojai – dideli

Gal pastebėjote, kad laikraštyje jau kurį laiką spausdiname unikalias nuotraukas, fotografuotas iš oro. Tačiau ne iš lėktuvo ar sraigtasparnio, o iš nedidelio aparato, valdomo nuotoliniu būdu nuo žemės. Tas aparatas vadinamas dronu. Dar jį galima vadinti multihopteriu, nuotolinio valdymo sraigtasparniu ar tiesiog skraidykle, tačiau trumpiau ir tiksliau vadinti dronu. 

Skaityti toliau »

Meilė užaugina sparnus

Sodų žydėjimą tuoj apgaubs balkšvas rūkas, ryto tyla ir laukiančių Motinų ilgesys. Joms bus visai nesvarbu, kas po mūsų kojomis sugirgždės – vieškelio akmenys ar kapų žvirgždas. Svarbiausia, Jos vėlei širdimi palies savo vaiko atneštas meilės stygas, nytis amžinosios jungties. Meilės, kurioje niekas nemiršta.

Skaityti toliau »

Apie legendinį Ignalinos legendos kūrėją

Visi žinome Ignalinos legendą – lietuvaitės Linos ir kryžiuočio Igno meilės istoriją, kuri įamžinta medinėje Gintaro Černiaus skulptūroje prie Paplovinio ežero. O ar visi žinome, kas tos legendos autorius? Beje, legendų versijos yra kelios. Eiliuotą parašė mokytoja Marija Čepulėnienė, visai neseniai modifikuotą (jei taip galima išsireikšti) kraštietis žurnalistas Vytautas Žemaitis (gim. Kelpučių k.). Tačiau pirmoji, tikroji legenda, buvo parašyta pokario metais ir visai ne ignaliniečio, o klaipėdiečio Liudo Alseikos.

Skaityti toliau »

Užaugę ant dulkėtos scenos

Tarptautinė teatro bendruomenė kovo 27 d. paminėjo profesinę šventę. Teatralų diena Ignalinoje praėjo be ypatingos pompastikos, kūrybinių projektų apmąstymuose. Vienintelė profesionali režisierė, dirbanti pačios sukurtame teatre IKI, Jolanta Narbutaitienė nelinkusi gražbyliauti apie žodžio jėgą ir šiuolaikinės visuomenės reikalavimus, toliau kantriai eina paieškos keliu, spręsdama dvasios ir materijos lygtis laiko santykiu.

Skaityti toliau »

Močiutė kryžiažodžius lukštena tarsi saulėgrąžas

Ankstyvo pavasario lietus merkia žemę. Žvarbokas vėjas, dvelktelėjęs į veidą, nuūžia laukais. Negaliu sustoti, atsikvėpti ar laukti, nes dar vienas kelias veda į seną kaimą. Nėra nei nuorodos nuo pagrindinio vieškelio, nei ženklo. Vien aukšti medžiai moja iš tolo, praeivį ar svečią sutikdami. Nusilenkiu mintyse Kėriškės kryžiui, kaip daugelį kartų dariau Rytų Lietuvos kaimuose.

Skaityti toliau »

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje