Šiųmetės Velykos tikriausiai įspūdingiausius prisiminimus paliks mums gerai pažįstamo rajono tarybos nario ir aktyvaus visuomenės veikėjo Arūno Grabažio šeimoje. Jau pirmąją iškiliausios pavasario šventės dieną Arūnas suskubo pranešti redakcijai džiugią naujieną, kad jo anūkas Augustas laimėjo konkursą ir vienintelis iš Lietuvos birželį važiuos į Pasaulio futbolo čempionatą Brazilijoje.
Tarp rajono amatininkų vienintelis rimčiau žvakių liejimu užsiima bitininkas Stanislovas Čirikas iš Žeimių (Kazitiškio sen.). Nors jis juokauja, kad šiame versle tik jo vardas telikęs, o žvakių liejyba daugiau užsiima žentas Mindaugas su žmona (Stanislovo dukra) Aukse bei bitininko žmona Aldona. Lankiausi pas S. Čiriką savaitės vidury, tad nei pačios liejybos nemačiau, nei svarbiausių šio amato dalyvių neišvydau.
Pernai vasarą Mielagėnų šventėje, rudenį – Ignalinos mugėje, atkreipiau dėmesį į jauną medžio drožėją ir jo darbus, už kurių iškart akis užkliuvo. Dar Mielagėnuose klausiau, kas esąs, iš kur. Vyras sakė, kad jis vietinis, Saulius Sveikauskas. Jam 32-eji. Po to jį pamačiau neseniai išėjusioje knygelėje „Ignalinos krašto tautodailė ir amatai“. Praėjusią savaitę drožėją jau apklausiau jo namuose, Maldanėnų k.
Kaniūkuose gyvenančiai Onai Laurinėnienei-Butrimaitei suėjo 85-eri. Kilusi iš Švedriškės apylinkių, Jakėnų k., todėl pasveikinti su garbia sukaktimi atvyko Švedriškės kaimo bendruomenės nariai, parapijos klebonas Egidijus Vijeikis, draugai, pažįstami. Jubiliatei užrišta juosta, linkėta stiprybės, sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų. O. Laurinėnienė tiesiogiai susijusi su pokario laisvės kovomis. Partizanų gretose žuvo trys jos broliai, ji kankinta kalėjimuose, tremta į Sibirą.
Lenkime galvas prieš nesavanaudžius savo šalies patriotus, savo šalį ir žemę mylinčius lygiai taip pat stipriai, kaip kažkada protėvių dainose apdainuoti didžiavyriai. Liūdna, bet nedaug jų belikę mūsų kraštuose. Kita vertus, tik jų dėka dar laikosi nykstantys Lietuvos kaimai, nes jie neparsiduos už „akciją“ prekybos centre, neužkibs ant jauko, vadinamo „parama“, už kurį reiks išsižadėt savęs: įsitikinimų, tradicijų, papročių, žemių, galiausiai net ir savo veido ir tapti „mase“.
Ignalina visais laikas buvo žiemos sporto šakų sostinė. Vėliau, pastačius baseiną, per kelis metus imta garsėti plaukikais, kurie beveik niekada iš įvairių varžybų negrįžta be medalių. O visai nesenai Ignalinos vardą ėmė garsinti dar čia nematytos ir negirdėtos sporto šakos – šiuolaikinės penkiakovės – atstovė Aurelija Tamašauskaitė.
Sočio Olimpinėse žaidynėse biatlonininkui Tomui Kaukėnui jo startai buvo patys karščiausi ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis: temperatūra per varžybas visuomet pliusinė, įtampa ir atsakomybė – milžiniška. Ypač – dvidešimties kilometrų asmeninėse lenktynėse, kur trys netaiklūs šūviai jam kainavo sidabro medalį. Regis, trūko ne tiek daug, kad vasario 13-ąją Tomas būtų perrašęs Lietuvos žiemos sporto istoriją ir iškovojęs šaliai pirmąjį po nepriklausomybės atkūrimo olimpinį medalį.
Ignalinietis Juozas Sinkevičius savo brandžiausius gyvenimo ir darbo metus praleido buvusioje Ignalinos pieninėje (iki pat jos uždarymo), vykdydamas atsakingas inžinieriaus-mechaniko ir energetinio baro meistro pareigas. Buvusieji jo bendradarbiai iki šiol tik geru žodžiu atsiliepia apie Juozą, kaip apie nuoširdų kolegą ir nagingą įvairių sudėtingų mechanizmų sutrikimų remontininką, kuris ne kartą ištiesdavo pagalbos ranką ir kaimyninių pieninių vadovams.
Nors mokslas seniai tvirtina, kad pagal esančias sąlygas žmogus jau dabar galėtų vidutiniškai gyventi iki 120–130 metų, bet taip nėra, nes gyvename neteisingai: nesveikai maitinamės, esam nuolat streso graužiami ir pan. Gal todėl į kiekvieną šimto metų sulaukusį žiūrime kaip į kažką neįtikėtino, tarsi į mažą stebuklą. Ir bemaž kiekvieną tuomet aplanko mintis – aš tai tiek nesulauksiu…
Išaušo tokia diena, kai nebesupranti, žmogau, kas tu esi ir kur tu gyveni… Lietuva, lietuviai, tautiečiai, patriotai, meilė Tėvynei… Šie žodžiai įgavę jau visai kitokią reikšmę ir mūsų širdyse nebeskamba taip, kaip dar norėtume ir kaip kažkada, pirmą kartą su mokytoju Benediktu Jasiulioniu mokydamiesi Tautišką giesmę, tikėjome. Man regis, mes mylime tik įsivaizduojamą Lietuvą, kurios jau seniai nebėra.
Auksas – vienas brangiausių metalų. Jis visada simbolizuoja kažką reikšmingo, didingo, pasiekto sunkiu darbu. Taip ir auksinės vestuvės – ilgamečio, kartais nelengvo, buvimo kartu vaisius. 50-osios vestuvių metinės – tarsi didelės sutuoktinių meilės paminklas, pastatytas iš džiaugsmų, negandų ir rūpesčių. Tądien jauniesiems dovanojami auksiniai papuošalai, kaip meilės ir ištikimybės ženklas. Į svečius kviečiami artimi giminaičiai: vaikai, anūkai ir proanūkiai, geriausi draugai ir liudytojai.
„Baigiasi kaime arklių era, nereikalingu tampa ir mano amatas“, – sako Subiškio (Linkmenų sen.) rimorius Juozas Valaika. Kas toks rimorius? Žodis ne kasdien vartojamas, tai, ko gero, daugeliui ir nežinomas. Rimoriaus amatas – arklio pakinktų (pavalkų, balnų, kamanų, apynasrių ir kt.) gaminimas. Tai beveik išimtinai rankinis darbas. Kai kiekvienoje sodyboje buvo laikomi arkliai, pakinktus dažnas gaspadorius pats pasidarydavo. Dabar rimorių rajone – suskaičiuoti vienos rankos pirštų pakaks.
Išeina kaimas, o su juo ir senieji amatai. Dar jaunystėje kaime, menu, neįmanoma buvo išsiversti be iš medienos skeltų atplaišų pintų įvairios paskirties krepšių: didelių – šienui nešti, mažesnių – bulvėms, grybams, obuoliams, kitoms daržovėms rinkti, laikyti. Krepšių pynėjų rajone dabar liko vienas kitas. Vienintelis šio amato atstovas, patekęs į naują knygelę „Ignalinos krašto tautodailė ir amatai“, yra Kazitiškyje gyvenantis 82-ejų Alfonsas Klimas.
Iki žiemos olimpinių žaidynių Sočyje (Rusijos Federacija) liko pora savaičių. 2014 m. XXII žiemos olimpiada vyks vasario mėn. 7–23 d. Lietuvos biatlono rinktinės lyderis ir geriausią reitingą šalyje turintis biatlonininkas ignalinietis Tomas Kaukėnas sako, jog tai jam kelia didžiausią jaudulį, nes ši olimpiada jam pirmoji. Tomas garbingai įrodė, kad yra stipriausias Lietuvos biatlonininkas, ir jis į Lietuvos olimpinę rinktinę pateko neatsitiktinai.
Mamertui Krapauskui pirmadienį sueis 75-eri. Brandūs metai, leidžiantys jį vadinti rajono žurnalistikos patriarchu. Beveik keturiasdešimt metų atiduota vien rajono žiniasklaidos plėšiniams, o prieš tai dar buvo kiti kraštai, kiti leidiniai… Žurnalisto talentą Mamertui turbūt padovanojo į Jeruzalę keliavę Trys karaliai, nes būtent jie dar prieš aną karą jį atnešė į šią ašarų pakalnę…
Išlydėjom Kalėdas ir, nors tai buvo religinė šventė, kažkaip visi sugebėjom ją interpretuoti savaip, be jokio sąžinės graužimo daryti tai, kas mums atrodo smagu, o ne kokia tos šventės reikšmė ir prasmė, bet… Už lango jau sukiojasi Naujieji. Čia kažkaip viskas paprasčiau ir aiškiau: daug linksmybių, šėlionių, o svarbiausia – išradingumu priblokšti tuos, su kuriais tą naktį būsi kartu. Jei jau labai atvirai, tai moterys ne tik Naujųjų metų naktį stengiasi išsiskirti.
Šią savaitę Linkmenyse susitikome su šios parapijos klebonu Edmundu PAULIONIU. Su sovietmečio disidentu kalbėjomės apie daug ką: apie tikras ir netikras Kalėdas, tikrą Dievą ir stabų kultą, apie dabarties ir praeities skaudulius. Kleboną radome lankantį parapijiečius, linkmeniškės Nijolės Lašinskienės namuose.
Pasirodysiu labai juokingai, bet prisipažinsiu, jog man Kalėdos asocijuojasi su mandarinais. Mandarinų spalvą, kvapą ir skonį pažinau vaikystėje, kai jau Kūčių vakarą į pintinėlę močiutė padėdavo kelis oranžinius vaisius. Paskui netikėtai mandarinus kažkodėl visi pradėjo valgyti kone kasdien. O man jie ir dabar telikę kalėdiniai vaisiai ir vasarą jų niekad neperku. Bet rinkodaros specialistų ir prekybininkų dėka jau baigiam pamiršti visas tradicijas.
Kiekviena vasara abiturientus palydi naujo gyvenimo link, tačiau kitaip nei visada, šiais metais vykusioje abiturientų išleistuvių šventėje didelį įspūdį paliko sportinių šokių kolektyvo „Mamba“ narių ir vadovės Neringos Kirkilienės atsisveikinimas su ilgamete šokių partnere Donata Šimkūnaite. Ši vasara merginą išlydėjo svajonės išsipildymo link. Svajonės, kurios vizijomis po pirmųjų studijų mėnesių dalinasi Donata ir su džiaugsmu prisimena šokių vadovė Neringa.
Yra žmonių, kurie dar jaunystėje ir mokykliniame suole jau pradeda svajoti apie būsimą profesiją, kuri lydėtų jį visą darbingą gyvenimą. Bet būna ir kitaip, kai būsimą profesiją pasirenka pagal tėvų norą ar pageidavimą ir to nesigaili. Vienas iš tokių yra rajone gerai pažįstamas buvęs ilgametęs Kelių tarnybos vadovas Vincentas Vytautas Cicėnas, kurį įprasta buvo vadinti tik Vytauto vardu.
Savaitės pradžioje sulaukiau intriguojančio skambučio. Palūšės turizmo centro direktorius Arūnas Mažeika paklausė, ar nenorėčiau pakalbinti svečio iš Sankt Peterburgo, kuris 1959 m., atidarius turistinę bazę Palūšėje, buvo pirmasis į ją atvykęs turistas. Vėliau į Palūšę važinėjo kasmet iki 1986 m. Na, kaip gali praleisti tokią progą, tad ilgai neatidėliojant, susitikome.
