Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuva laukė, kada pirmas lietuvis pakils į kosmosą. Kosmonautų būryje tam rengėsi marijampolietis Rimantas Stankevičius, kurio skrydis vis buvo atidedamas. Tačiau 1990 m. rugsėjo 9 d. jis žuvo Italijoje, naikintuvu SU-29 aviacijos šventėje atlikdamas „mirties kilpą“. Žuvo ir viltis turėti lietuvišką Jurijų Gagariną. Tuomet net buvo įtarimų (apie tai daug rašyta), kad ta katastrofa buvo organizuota KGB, kad neleistų lietuviui pakilti į kosmosą, nes Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę. Apie R. Stankevičių šiame straipsnių cikle dar rašysime.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuva laukė, kada pirmas lietuvis pakils į kosmosą. Kosmonautų būryje tam rengėsi marijampolietis Rimantas Stankevičius, kurio skrydis vis buvo atidedamas. Tačiau 1990 m. rugsėjo 9 d. jis žuvo Italijoje, su naikintuvu SU-29 aviacijos šventėje atlikdamas „mirties kilpą“. Žuvo ir viltis turėti lietuvišką Jurijų Gagariną.  Apie R. Stankevičių šiame straipsnių cikle dar rašysime.

Prieš dvi dešimtis metų iš visos tuomet įmanomos literatūros rinkau duomenis apie įžymius, iš rajono kilusius žmones. Tuomet kažkur užtikau kelias eilutes ir apie Nadą Rastenį. Dabar, interneto laikais, apie šį kraštietį žinių kiek daugiau, bet pertekliaus nėra. Internete radau ir tik vieną vienintelę nuotrauką, kur Nadas Čikagoje nusifotografavęs su Miku Petrausku ir kitais lietuviais. Net angliškus interneto puslapius „perkošiau“ – bergždžiai…

Dievulėliau, tiek metelių Lobinių palaukėm, pakalnėm praūžė, nurūko, o ausyse dar tebeskamba tolimaisiais 1952-aisiais prie altoriaus ištarti priesaikos žodžiai: „Aš, Jadvyga, imu tave, Bernardai, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas“.

Iš Joniškio kilęs imtynių treneris ir kūno kultūros mokytojas Arvydas Šiaučiūnas gyvenimą sostinėje iškeitė į mėgstamą darbą Ignalinoje. Sėkmingai būsimus imtynininkus treniruojantis jaunas vyras džiaugiasi, kad gali save realizuoti, ir viliasi, kad šalį apėmusi krizė nepalies miestelio sporto finansavimo. Mat A. Šiaučiūnas neabejoja, kad Ignalina gali išugdyti ne tik puikius slidininkus, plaukikus ar krepšininkus, bet ir imtynininkus.

Visą balandį gyventojai aktyviai reiškė savo nuomonę ir rinko geriausiai klientus aptarnaujančius Lietuvos pašto darbuotojus. Iš viso buvo sulaukta beveik 1,5 tūkst. atsiliepimų apie laiškininkų, klientų aptarnavimo specialistų ir pašto viršininkų darbą.

27-erių ignalinietis Deividas Pelenis, kaip ir nemaža dalis miestelio jaunimo, yra emigravęs. Tačiau Didžiojoje Britanijoje gyvenantis vaikinas pabrėžia – išvyko ne geresnio gyvenimo, bet iššūkių ir tobulėjimo ieškoti. „Kartais pasiilgstu lietuviškų tradicijų, aplinkos, bet gana dažnai grįžtu į Lietuvą – susitinku su draugais, artimaisiais ir tai neleidžia per daug liūdėti“, – tikina multimedijos mokslus Lesterio mieste kremtantis Deividas.

Vakar diena Jadvygai Lekavičienei iš Stripeikių k., ko gero, buvo vienintelė tokia jos ilgame gyvenime (kitąmet ponia Jadvyga užkops ant 80-ojo savo metų laiptelio) – ji lankėsi Prezidentūroje, kur Prezidentė Dalia Grybauskaitė moteriai įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ sidabro medalį. Už tai, kad pagimdė ir užaugino septynis vaikus ir dėl nė vieno niekada nereikėjo raudonuoti nei prieš kaimynus, nei prieš kitus žmones.

Kai didžiasalietės Ramunės Kapliukienės šeima po darbų ir pamokų namuose susirenka į vieną būrį, be užsiėmimo niekas nesėdi. Mama Ramunė, Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos mokytoja, klasės auklėtoja, rūpinasi namų reikalais, nors mintys, sako, būna dar ilgai namo neparėjusios, dažnai tebeklaidžioja mokyklos klasėje tarp savo šešiolikos auklėtinių.

Turbūt nė vienas neįsivaizduoja šv. Velykų stalo be svarbiausio šventės simbolio – margučių. Kiaušinių marginimo tradicija, paveldėta iš mūsų prosenelių ir senelių, iki šiol yra tęsiama, panaudojant natūralias ir šiuo metu jau paplitusias chemines dažymo priemones. Senesnės kartos žmonės, o ypač – kaimiečiai, kiaušinius tebedažo ąžuolų žieve, svogūnų lukštais, beržinių vantų ar pirmųjų pavasario gėlių lapais. Išradingesni ir meno įgūdžius turintys žmonės kūrybingai naudoja vašką, įvairius drožinėjimo įrankius, sukurdami patrauklių ornamentų ir nepaprasto grožio šedevrų.

Yra žmonių, kurie kopdami į savo gyvenimo ir veiklos aukštumas, visuomenėje beveik nepalieka ryškesnių pėdsakų ir neturi kuo pasigirti. Todėl ir bendrauti su jais nelengva. Tokių žmonių yra nedaug, vienetai. O su dauguma visuomet malonu susitikti ir kaskart tarsi pasinerti į vis naujesnes mus supančių asmenybių gyvenimo peripetijas ir suradus bendrą kalbą nesinori su jais išsiskirti.

Ignalinietė Aliona Sosunova-Sabaliauskienė sporto nepamiršo net išvykusi gyventi į sostinę. Daugelį metų biatlonui visas jėgas skirianti mergina dabar ne tik sportuoja pati, bet ir rūpinasi jaunesniais už save sportininkais. Šiais metais jai teko garbė būti Lietuvos ambasadore pirmosiose Jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse, vykusiose Insbruke. „Neįkainojama patirtis ir dovana man buvo pažvelgti į Jaunimo olimpines žaidynes iš kitos pozicijos. Dabar tvirtai žinau, kad noriu likti olimpiniame judėjime, ir net nebūtinai tik kaip sportininkė“, – tikina mergina.

Kai rašinys jau buvo parengtas spaudai, vakar internete netikėtai aptikome interviu anglų kalba su E. Gilinskio sūnėnu Ziska Shapiro, darytu žydų žurnalisto 1998 m. Pasirodo, kad Z. Šapiro yra vienintelis išlikęs iš savo giminės, kuri buvo sušaudyta prie Ignalinos. Jis karo pradžioje laiku pasitraukė į Rusiją, tarnavo Raudonojoje armijoje, tris kartus sužeistas, dalyvavo Kursko mūšyje. Grįžęs įsidarbino kirpėju (dėmesio!) – Pabradėje, kur bent jau iki 1998 m. gyveno. Kirpėju dar nuo 1932 m. jis išsimokslino ir dirbo Ignalinoje. Kaip pats sako, buvo vienintelis Pabradės žydas, kalbėjo aštuoniomis kalbomis (rašom būtuoju laiku, nes Z. Šapiro jau tuomet buvo 80 metų). Pateiksime jo pasakojimą apie XX a. pradžioje jo šeimą ištikusią tragediją ir visai netikėtus šios istorijos posūkius.

Daugelį domina, iš kur jis kilęs, kokia plati jo giminė, kas buvo jo protėviai. Ta problema domina visų šalių atstovus. Dažniausiai tai būna pasiturintys, išsilavinę ir pagyvenę žmonės. Dažnas ieško savo bajoriškų šaknų. O jų buvo ne taip ir mažai, Lietuvoje – apie 200 000. Titulus gaudavo už karinius nuopelnus arba darbą valstybės labui. Yra net tokia teorija, kad prie lietuviškos pavardės už drąsą pridėdavo žodį vytis ir gaudavosi bajoriška pavardė.

Du kartus per metus – Valstybės dieną liepos 6-ąją ir Valstybės atkūrimo dieną vasario 16-ąją – Prezidentūroje lyja ordinų ir medalių lietus. Apdovanojami žmonės už nuopelnus įvairiose veiklos srityse. Tarp apdovanotųjų visada būna būrelis drąsuolių, iš Prezidentės rankų gaunančių medalius „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius“. Jis teikiamas žmonėms, kurie rizikuodami savo sveikata ir net gyvybe gelbėjo kitus. Šiemet Vasario 16-ąją „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ Prezidentūroje buvo apdovanoti du Ignalinos ugniagesiai gelbėtojai Antanas Brukštus ir Artūras Voitekėnas.

Tarp daugelio rajone gyvenančių gabių dailės mėgėjų ir medžio drožėjų, turbūt nesuklysime teigdami, kad savo populiarumu jau daugelį metų išsiskiria savamokslis originalus dailininkas ir medžio drožėjas Teofilis Patiejūnas.

Vasilijus Trusovas jau keletą zarasiškių kartų mokė lietuvių kalbos, juos užkrėtė meile ne tik gimtajai kalbai, bet ir lietuvių literatūrai. Nepažintum Zarasų, jeigu nebūtum sutikęs Vasilijaus, nežinotum jo veiklos, nepabendrautum su šiuo žmogumi. Gal todėl į Zarasų viešosios bibliotekos surengtą zarasiškio mokytojo V. Trusovo poezijos knygelės „Žaibai krinta į žolę“ pristatymą gausiai susirinko bičiuliai, draugai, pažįstami. Atėjo padėkoti ne tik už poezijos eiles, už suteiktas žinias, įskiepytą meilę grožiui ir gėriui, bet  pasveikinti jį ir su gražiu jubiliejumi.