Daugiau nei 60 tūkst. peržiūrų interneto portale „YouTube“. Tuo gali pasigirti pirmąjį vaizdo klipą sukūręs ignalinietis moksleivis Justas Blaževičius. Ne tik daina „Noriu matyti tave“, bet ir šokio judesiais interneto naršytojų nuotaiką pakėlė vaikinas, pasivadinęs Džei Džei slapyvardžiu.
Užsivertę kasdieniais, kartais ir visai nereikšmingais ar net beprasmiais, darbais, visai pamiršome tikrąją savo prigimtį ir vietą šioje žemėje. Mes esame šios planetos gamtos dalis. Kad galėtume jaustis pilnaverčiais, turime darniai gyventi su visa mus supančia gamta. Prieš kurį laiką žiniasklaida paskelbė, kad mūsų valdžia susirūpino vilkais. Gamtos žinovų ir globėjų komanda šiuos žvėris skaičiavo ir Ignalinos miškų urėdijos Daugėliškio girininkijos valdose.
Riedant vingiuotu keliuku nuo Rimšės link Ignalinos, pro šalį pralekia dešimtys sodybų. Vasarą jos – pasipuošę gėlių žiedais, rudenį – margaspalvių klevų lapais, pavasarį – vyšnių žiedais, o žiemą, apsigaubę sniego patalu, paslaptingai pučia iš kamino dūmą ir kvieste kviečia pakeleivį užsukti. Vienoje iš tokių sodybų Taujūnuose gyvena ir mūsų pašnekovas Petras KAMARAUSKAS.
Praėjusį savaitgalį Vidiškių bibliotekininkės Dalios Švilpienės iniciatyva į nuotaikingą Advento vakaronę pakviesti įvairaus amžiaus knygų gerbėjai ir įvairių pramogų mėgėjai. Vakaronės viešnia – rajone gerai žinoma muzikantė, dainininkė ir populiari Zosės vaidmens atlikėja iš Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos – Valentina Sinkevič.
Tai, kad UNICEF Lietuva vadovė Jovita MAJAUSKAITĖ yra mano kraštietė iš Ignalinos, sužinojau visai atsitiktinai. Jauna moteris, su misija padėti vaikams apkeliavusi ne vieną žemyną, mane sužavėjo – iš kur tiek drąsos, užuojautos ir rūpesčio? Juk daug lengviau perjungti kanalą, kai kalbama apie Afriką užsmaugusį badą, ar pakreipti pokalbį kita linkme, kai prabylama apie kasdien nuo ligų mirštančius vaikus.
Tikriausiai daug kas Giedrių Pakalką prisimena kaip 2008 m. „Lietuvos tūkstantmečio“ penktoką. Lapkričio 28 d. Giedrius, drauge su jį palaikiusia komanda ir vadove, trečią kartą išsiruošė į „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ devintokų finalą. Iš viso devintokų finale dalyvavo 6 mokiniai: keturi vaikinai (tarp jų ir Giedrius) ir dvi merginos.
Ignalinos gimnazijos mokiniai visuomet aktyviai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir olimpiadose. Ne išimtis ir 1b klasės mokinys Giedrius Pakalka, kuris Ignalinos gimnazijos vardą garsina ne tik laimėjimais konkursuose. Lapkričio 6-ąją vaikinas dalyvavo projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ pusfinalyje ir pateko į finalą. Apie Giedrių ir jo nuopelnus – kalbamės su juo pačiu.
Gražią lapkričio 16-osios popietę visi, besidomintys menu, galėjo apžiūrėti ką tik atidarytą Singridos Steponianaitės keramikos ir tapybos darbų parodą ir pasidžiaugti ja kartu su pačia jaunąja menininke. Tai pirmoji merginos paroda, kuri vyks iki gruodžio 14 d. Apie šią parodą ir apie kūrybą kalbėjomės su pačia Singrida.
Retai taip pasitaiko, kad šimtametis svečius pats prie durų sutiktų, o paskui net laukan išlydėtų. Rimšės seniūnijos Girdžiūnų kaime gyvenantis Antanas Taločka savo energija ir begaliniu linksmumu nustebino jį pasveikinti atvykusius rajono merą Bronį Ropę, Rimšės seniūnę Tatjaną Jarutienę, Sodros Ignalinos skyriaus vadovą Joną Urbanavičių ir kitus svečius. Senoliui linkėta sveikatos, tvirtybės, malonių akimirkų.
Istorija, kurią noriu papasakoti, susijusi su kaimynystėje esančiais Švenčionių ir Ignalinos rajonais. Taip jau istoriškai susiklostė, kad, nepaisant teritorinės priklausomybės ir administracinio paskirstymo, čia gyvenančių žmonių likimai glaudžiai susiję su šiuo Nalšios žemės kampeliu. Žmonės, gimę viename rajone, gyvena kitame, bet niekados nepamiršta savo gimtųjų vietų.
Visai neseniai šiuos žodžius išgirdau iš ignalinietės Veronikos Varnienės lūpų, kai ši, pagal savo amžių nepaprasto judrumo, puikios atminties ir darbštumo, moteris jos kūrybos gerbėjų ir artimų žmonių gausiame būryje pažymėjo garbingą savo 90-ties metų jubiliejų. Rajone sunkiai sutiktume daugiau tokio amžiaus žmonių, kurie praėję itin sunkius gyvenimo išbandymus, kaip ši senolė, išdrįstų ištarti panašius žodžius ir taip optimistiškai žvelgtų į ateitį. Tai retas atvejis, iš kurio vertėtų daug kam pasimokyti.
Ruduo – toks metų laikas, kai medžiai pasėja savo spalvų paletę: raudonus, gelsvus, žalsvus lapus ir taip mums primena, kad dienos trumpėja, o naktys – ilgėja. Tačiau kuriančiam žmogui ruduo – poezijos metas ir tuo mes įsitikinome spalio 13 d. Dietkauščiznos kaimo bibliotekoje vykusioje literatūrinėje popietėje „Gyvenimas – kaip paukščio skrydis“, skirtoje šio krašto poetei Veronikai Eitminavičienei.
Antradienį jau informavome, kad Pasaulinei gyvūnijos globos dienai skirtame renginyje, kuris praėjusį savaitgalį vyko Gargžduose, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jau 10 kartą apdovanojo žmones, nelikusius abejingais apleistų, kenčiančių ar sužeistų gyvūnų skausmui, savo švietėjiška veikla prisidėjusius sprendžiant gyvūnų gerovės ir globos problemas.
Šie žodžiai priklauso ne tik rajone, bet ir tarptautiniame sporto sąjūdyje gerai pažįstamam rajono tarybos nariui, Žiemos sporto centro direktoriui Bronislavui Cicėnui. Praėjusią savaitę šis energingas sporto puoselėtojas, nuo jaunų dienų aktyviai dalyvavęs ir tebedalyvaujantis įvairaus rango Lietuvos bei tarptautinėse varžybose, atšventė garbingą 60-ties metų jubiliejų. Jo kuklaus darbo kabineto sienos išpuoštos aukščiausio lygio apdovanojimais, kurių kolekcija jubiliejaus proga pasipildė dar vienu garbingu ženklu.
Prieš trejetą metų rašėme apie Ignalinos aerodrome veikiančią Lietuvos Broniaus Ožkinio vaikų aviacijos mokyklos Ignalinos eskadrilę, kurioje vaikai mokosi skraidyti sklandytuvais. Nuo to laiko jau nubyrėjo maždaug tūkstantis dienų, prasidėjusi ir vis nesibaigianti krizė sustabdė laiką minėtame aerodrome. O kaip ant nestabilios sunkmečio bangos sekasi laikytis ir lygsvaros neprarasti jaunesniems sklandytojams?
Įeinu į gražiai sutvarkytą kiemą. Pirmas pasitinka labai draugiškas šuo Laris, kuris kiek pasimeilinęs, vizgindamas savo gauruotą uodegą, veda link namų. Tipendamas vis atsisuka, pasižiūri, ar einu paskui jį. Prie namų mane „perduoda“ kitam šio kiemo šeimininkui, vardu Drakoša. Šis linguojančiu žingsniu prieina, kraipo galvą, tarsi tyrinėdamas atvykėlį, švokščia (suprask – kalbina), prisiglaudžia prie kojų ir galiausiai ant jų atsitupia.
Apie mūsų rajone gyvenantį afrikietį jau žino tikrai ne vienas, tai patvirtino ir pats Mohamedas Souley‘us Fofana, dažnai girdintis nepažįstamų žmonių kalbas už nugaros ir jau suprantantis, apie ką eina kalba. Tačiau dauguma žino tik jo odos spalvą, o ne asmenybę ir gyvenimo aplinkybes, atvedusias jį į Ignalinos kraštą. Būtent todėl karščiausią vasaros dieną MI susitiko su dvidešimt ketverių metų Mohamedu Souley‘umi Fofana, kad išsiaiškintų, kokie keliai vedė jį iš tolimosios Gvinėjos į Lietuvą.
Linkmenų pašto laiškininkas Sigitas Mackonis išrinktas geriausiai aptarnaujančiu pašto darbuotoju rinkimuose, kuriuos 2012 m. organizavo Lietuvos paštas. Konkurse nugalėjusiems darbuotojams atiteko Lietuvos pašto prizai bei diplomai. Sigitas kartu su kitais geriausiais pašto darbuotojais turėjo galimybę dalyvauti Lietuvos pašto organizuojamuose mokymuose. Apie laiškininko profesiją ir kasdienį darbą su S. Mackoniu kalbėjosi radijo žurnalistas S. Bendžius. Pateikiame radijo laidos turinį.
Mūsų laikraščio skaitytojai, mėgstantys rajono literatų kūrybą, jau įprato prie nuolatinių „Literatų seklyčios“ lankytojų. Daugelis iš jų gerai pažįstami ir asmeniškai, nes dalyvauja įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Apie kai kuriuos jau plačiau rašyta ir laikraščio puslapiuose. Vieni literatai kartais patys prašosi spausdinami, bet yra tokių, kurie dėl kuklumo nemėgsta reklamuotis, nors jų kūryba yra mėgstama ir laukiama. Viena tokių – Palūšėje gyvenanti Irena Veličkienė.
Trumpam iš Danijos grįžusi ignalinietė Jogilė Bulavaitė, kaip ir kas pusė metų, svečiuojasi gimtuosiuose kraštuose. Paskutiniųjų metų Orhuso universitete belaukdama Jogilė ilgai nežada užsibūti – liepos 14 d. su Ateitininkų federacija ji, vienintelė Lietuvos atstovė, išvyksta į Paragvajų. Su Jogile kalbamės apie studijas ir gyvenimą Danijoje, ateities perspektyvas ir tolimą kelionę.
Šie žodžiai priklauso mūsų laikraščio nuolatinei „Literatų seklyčios“ viešniai Lolitai Reifonaitei, kuri, pasak jos, kurti eiles pradėjo dar besimokydama trečioje klasėje Raseiniuose. Ji pati tvirtai negali pasakyti, kas nuo jaunų dienų paskatino griebtis plunksnos. Gal tai Dievo dovana? O gal Maironio išgarsinta šio krašto gamta ir sraunioji Dubysa? Iš dalies jos kūrybos mūzai padėjo prabilti ir nuo mažens senelio įskiepytos gyvenimo vertybės, kurios nepalieka iki šiol.
