Mūsų šalies ornitologinė fauna pasigirti egzotiškais, puošniais sparnuočiais, lyginant su pietų kraštais, negali Nesunku išvardinti puošeivas, tai tulžys, kukutis, bitininkas, žalvarnis. Dar galėtume priskirti  pas egzotikos mėgėjus dekoratyviniais tikslams laikomus paukščius: mandarininę antį, kelias rūšis fazanų (auksinį, deimantinį, karališkąjį). Ornitologui ir žvirblis gražus, o ir kiti paukščiai, ypač patinai, veisimosi metu būna labai puošnūs.

Jau spėjome atsisveikinti su pirmuoju kalendoriniu vasaros mėnesiu – birželiu, kuris buvo išskirtinis, kaip ir praėjusi žiema. Kai Vakarų Europoje vyravo vėsūs orai, o viduryje žemyno siautėjo didžiuliai potvyniai, mes mėgavomės labai šiltais orais. Tiesa, beveik kasdien kažkuris šalies kampelis gaudavo porciją krušos, siautėjo mini škvalai.

Po šio savaitgalio liūčių reikia jau atsisveikinti su pavasariu, o po savaitės, esant tokiai temperatūrai, jau sutiksime fenologinį vidurvasarį. Erškėtrožės yra sukrovusios gana nemažus žiedpumpurius. Gamta mūsų geografinėje juostoje eina ta linkme, kad turėsime trumpus pavasarius ir rudenius, bet ilgas vasaras ir žiemas. Šis pavasaris, ko gero, bus vienas iš trumpiausių.

Šeštadienį tradicinėje vietoje – Laisvės aikštėje – visokiais balsais skambėjo, ulbėjo vėlgi tradicinė pavasario mugė. Ji daugiausiai skiriama daržininkams ir sodininkams, tad čia interesų akiratyje pirmiausiai buvo visokie sodmenys. Vieni pirkėjai susiorentuoja vietoje, ką pirkti, nes juos ir pardavėjai lanksčiais liežuviais įtikina, kiti ateina su namų užduotimis konkrečios veislės obelaitės ar vyšnaitės ieškoti.

TPA LS Ignalinos poskyrio nariai su šeimomis, bendradarbiais ir kaimynais svečiavosi Paukščių kaime, kurio šeimininkai yra Laima ir Rimantas Rakauskai (Rimantas – TPA LS Ignalinos poskyrio narys, policijos pareigūnas).

Jau tuoj įpusės kalendorinis pavasaris, o už lango dar tik tik žiema baigėsi. Tikėkim, kad ji išeina negrįžtamai. Šiemet tokia sniego gausa, kad ir Šv. Velykos bei Velykėlės buvo tarsi Kalėdos (beje, per tikrąsias Kalėdas tiek sniego nebuvo). Žiema negailestingai pavogė beveik pusę mums skirto pavasario, o jokio kodekso jai nubausti nepritaikysi.

Pagaliau sulaukėme pavasario, tiesa, kol kas kalendorinio. Pirma kovo diena nenuteikė optimistiškai – diena apniukusi, į vakarą – šlapdriba, o naktį šaltukas perspėjo, kad tikro pavasario teks palaukti. Visą būsimo pavasario eigą ar tik nebus sugadinusios paskutinės pavasariškos vasario dienos? Gali nutikti taip, kad turėsime nekokį kovą ir dalį balandžio. Labiausiai mus domins, kaip nutirps kalnai sniego.

Per patį gripo siautėjimą sulaukėme Užgavėnių, kurių skelbtos šventės dėl to paties gripo šiandien nebus. Matyt šiemet pirmiau gripą iš kiemo reikia išvaryti, juolab kad jis ir mirtį sėja, o jau po to žiemą grūsti iš kiemo. Žiema, regis, nujausdama savo galą tik įsibėgėja, bando mus ne šalčiu, o sniego kalnagūbriais. Nors nenustebčiau, jei vasario pabaigoje dar ir pūgų, ir žiemiško šalčio iki -25 ºC laipsnių sulauktume. Arba – pavasario ankstyvo.

Jau visiems įgriso pilkas, niūrus, priešžiemio stadijos darganotas ruduo. Ir pilkuos jis dar ilgai. Tik gerai, kad orai dar šiltoki, taupantys vis brangstančią šilumą. Šie besibaigiantys metai tikriausiai bus vieni iš drėgniausių, nes per paskutinius keletą dešimtmečių bus iškritę daugiausiai kritulių. Jau spėjome pagyventi keletą dienų žiemos sąlygomis, o dabar belieka sulaukti tikrosios. Nors visi gaspadorių lauko darbai baigti, bet jų vis vien dar atsiranda.

Dauguma grybautojų pažįsta ir renka visiems žinomus grybus: baravykus, raudonviršius, voveraites, kazlėkus, rudmėses, umėdes ir kitas rūšis. O kaip su skėtine žvynabude? Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Radiologijos skyriaus vedėjas Pranas Drulia teigia, kad skėtinė žvynabudė pasižymi ypatingu savitu skoniu, puikiai dera, jei ją paruošime kiaušinio plakinyje su prieskoniais, tai tiesiog delikatesas!

Lingavo nulingavo vasara, atėjo rugsėjis, pilkos rudens dienos. Jau spėjome pajusti ir rudenišką darganą, ir šėlstantį vėją, belieka sulaukti pirmųjų šalnų. Tai pagrindiniai rudens bruožai, šio metų laiko braižas. Vargu ar pasikartos praėjusių metų šilti, gražūs rugsėjo orai. O šiltų dienų, „bobų vasaros“ tikriausiai dar sulauksime. Koks gražus bebūtų ruduo, jis greitai prabėgs, net jei būtų niūrus ir lietingas. Tuomet svarbiausias galvosūkis – kokia bus ateinanti žiema.

Turbūt ne vienas ignalinietis, praeinantis ar pravažiuojantis miesto Budrių ir Sporto gatvių sankryžą, atkreipė dėmesį į šalia esančią Genovaitės ir Antano Aidukų sodybą. Jos kieme ant akmens, tarsi ant garbės pjedestalo, iš toli matyti užkeltas didžiulis moliūgas, puošiantis ir taip gražios sodybos kiemą. Pasak sodybos šeimininko, jau kelinti metai šeima augina moliūgus, šiemet jie itin gerai užderėjo, o vienas iš penkių – daugiau kaip 50 kg svorio. Nelengva jį buvo užridenti ant akmens, kad visi gerai matytų.