Sakoma, kad Kalėdų dvasią į namus pirmiausia parneša vaikai, kurie ja „užsikrečia“ būdami darželiuose. Manau, kad tiesos tame tikrai yra, mat tėveliai, įsisukę į kasdienius darbus ir rūpesčius, iki paskutinės minutės stengiasi atidėlioti tai, kas neišvengiama. Vidiškių miestelyje esančiame vaikų darželyje, kurį lanko per pusšimtis mažamečių, Kalėdinė dvaselė užsukusi šeimininkavo nuo pat gruodžio pradžios.

Rajono savivaldybės Viešoji biblioteka kasmet savo skaitytojus ir bičiulius metų pabaigoje pakviečia į kalėdinį padėkos vakarą. Šįkart jis buvo pavadintas „Suverkim vėrinį akimirkų ramių“. Jau tampa gražia tradicija – prieš šv. Kalėdas biblioteka dėkoja visiems, kurie suteikia darbui prasmės bei gilumo. Tą gražų ir savo dvasia šiltą vakarą išsakytos nuoširdžios padėkos už draugystę, idėjas, paramą, bendrus renginius, darbus ir tiesiog buvimą kartu.

Gruodžio 26-oji. Trumpai dienai merkiantis, skubu į kalėdinę šventę, kuri vyks Kultūros ir sporto centre. Likus dešimčiai minučių iki renginio pradžios, Kultūros centro prieigose sutinku žmonių, grįžtančių… namo. Kiek sutrikęs, grįžtančią pažįstamą medikę klausiu – gal aš laike pasiklydau, pavėlavau, šventė baigėsi? Ne, sako, vietų salėje jau nėra, net stačiomis prasibrauti neįmanoma…

Kaip ir kasmet, šiemet lapkritį, minint 1989 m. lapkričio 20 d. priimtą Vaiko teisių konvenciją, rajone vyko Vaiko teisių apsaugos savaitė. Jos metu būta įvairių renginių, taip pat jau 15-ąjį kartą surengtas ir jaunųjų rajono talentų konkursas, išrinkta 20 pačių talentingiausių, labiausiai 2013–2014 mokslo metais kultūros, meno ir mokslo srityse nusipelniusių moksleivių. Penktadienį rajono savivaldybėje vyko išrinktų jaunųjų talentų apdovanojimo šventė.

Buvo 2013 m. rugsėjis, kai Ignalinoje gyvenantis menotyrininkas Marius Kraptavičius įkūrė viešąją įstaigą ,,Meno bangos“. Kodėl kūrė ir kam? Kad mažintų atskirtį tarp miesto ir kaimo, tarp vyresniosios ir jaunosios kartos, tarp intelektualų ir tų, kurie nori tapti intelektualiais. Marius Kraptavičius sako: ,,Atėjo laikas atsiskaityti Ignalinos kraštui, ką ir kaip mes kūrėme“.

Lapkritis Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje – tradicinės vakaronės mėnuo. Šiemet susirinkome į ją jau trisdešimtąjį kartą. Per tuos metus minėti šviesūs krašto žmonės, statyti tarmiški spektakliai, žymėtos mokyklos sukaktys… Labai smagu, kad tradiciją pavyko išlaikyti ir šiandien į sceną jau kyla pirmosios vakaronės dalyvių vaikai.

Šią vasarą minėjome iškilaus kraštiečio, Nepriklausomybės Akto signataro profesoriaus Česlovo Kudabos aštuoniasdešimtmetį. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos lituanistai ir geografai nutarė šiai sukakčiai skirti integruotą savaitę. Jai ruošiantis ir vis grįžtant prie nepaprastai gilių profesoriaus tekstų, akys užkliuvo už žodžių „Kultūra – mūsų likimas“.  Tokios darbo krypties mūsų mokykla ir bandė laikytis per visą savo gyvavimą. 

Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis ir savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Mačys lankėsi Linkmenyse ir apžiūrėjo, kaip vyksta seniūnijos administracinio pastato apšiltinimo darbai, taip pat aplankė čia neseniai perkeltą plaktukų muziejų.

Kasmet, tuo pačiu laiku, jau 20 metų iš eilės ramų mūsų miesto gyvenimą sujudina didelė, smagi, margaspalvė vaikų ir jaunimo teatrų šventė – festivalis „Bildučiai“. Per šiuos metus „Bildučiai“ tapo dideliu kultūriniu, pažintiniu, edukaciniu reiškiniu, užaugino jau ištisas kartas ignaliniečių, kurių vaikai dabar vėl auga drauge su „Bildučiais“.

Panašios moksleivių kūrybos skaitymo šventės Ignalinos Laisvės aikštėje vasarą vykdavo ir ankstesniais metais. Dalyvaujant ignaliniečiams, mėgstantiems jaunųjų literatų kūrybą, kuri dar buvo platinama spausdintuose leidinukuose. Pastaraisiais metais buvusi tradicija netęsiama.

Ignalinos ir Švenčionių rajonus vienijanti Svylės upė savo vandenimis praplukdo daugybę paslapčių. Iš vienų jas surenka, kitiems, gebantiems suprasti, – atskleidžia. Kiekvienas mūsų, persisotinęs kasdienių pareigų, rūpesčių, nusivylimų ir skubėjimų, nesąmoningai ilgisi kažko. Tą kažką suvokiame kiekvienas savaip, bet svarbu, kad laiku patenkame į vietą, kurioje atrandame tą kažką ir akimirksniu viskas pasikeičia. Laikas sulėtėja, net sustoja, kartais gali imti supančiai judėti lyg senovinio laikrodžio švytuoklė.

Penktadienį Ignalinoje lankėsi Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis. Savo biure priėmęs iš anksto užsiregistravusius kelis gyventojus (visi kreipėsi dėl žemės nuosavybės atkūrimo problemų), vyko pasveikinti dviejų rajone gyvenančių jubiliatų. Pirmiausia namuose Mažulonyse aplankytas neseniai 75-metį šventęs rašytojas, vertėjas, publicistas, „Mūsų Ignalinos“ bendradarbis Banguolis Balaševičius, skaitytojams žinomas kaip Arminas Norkus, į Lietuvą žvelgiantis „provincialo žvilgsniu“.

Kadaise kinas buvo didžiausia pramoga, kaimuose – beveik vienintelė. Prasidėjus kompiuterių ir išmaniosios televizijos erai, kinas, ypač provincijoje, nublanko. Daug kur, taip pat ir Ignalinoje, neliko kino teatrų. Dabar kinas gyvas tik didžiuosiuose miestuose ir, kaip rodo paskutinių metų patirtis, yra gana populiarus ir lankomas, nors bilietas dabar kainuoja 20–30 Lt ir brangiau.

Rugsėjo 9 d. rajono savivaldybės Viešojoje bibliotekoje atidaryta fotomenininko Romualdo Kęstučio Augūno fotografijų paroda „Sapnuoju Lietuvą“. Tai istorinę vertę įgavusios, įvairias gyvenimo akimirkas įamžinusios juodai baltos fotografijos, darytos 1960–2010 m. Įdomu pažvelgti į tolimos vaikystės, tėvų ir senelių pasaulį…

Šeštadienį nuo pat ryto judru ir gyva buvo tradicinėje Palūšės švenčių vietoje šalia bendruomenės centro. Tądien čia susirinkti buvo dviguba proga – antrąkart vyko Palūšės kermošius, o hiperaktyvi vietos bendruomenė minėjo penktąją savo veiklos sukaktį. Tiesa, žmonių, ypač prekeivių, itin daug nebuvo. Pagalius į ratus įkišo gražus oras, kuris vienus pakvietė į bulviakasį, kitus masino miškuose dygstančių baravykų tuntai, trečius „pavogė“ aplinkiniuose rajonuose vykstančių renginių gausa.

Kokia gera, miela ir nepakartojama bebūtų vasara, ji baigiasi. Ateina metas jai pasakyti sudie ir ištiesti ranką kitam gamtos rato svečiui – gražuoliui rudeniui. Jau tapo tradicija Ignalinoje ir rajono miesteliuose išeinančią vasarą palydėti gražiais renginiais, linksmai – su muzika, dainomis ir šokiais. Šie metai – ne išimtis. Šeštadienį Ignalinos Laisvės aikštėje geltona saulėgrąžos saulute vėl sukosi atsisveikinimo su vasara šventė. Ji prasidėjo dar penktadienį pirmąkart Ignalinoje surengta knygų muge.

„Rojaus kaimas, muziejus – čia visada smagu atvažiuoti, o išvažiavus visada norisi vėl ir vėl sugrįžti. Man čia gera, aš norėčiau čia atsigulti tiesiog ant žolės ir tyliai pagulėti. Čia atvažiuodamas aš vis atrandu kažką naujo, įdomaus ir dar kažką, ko galbūt nemoku paaiškinti“, – kalbėjo A. Hrebnickio muziejuje apsilankęs profesoriaus proanūkis Andžejus Rejmanas (Andrzej Rejman) su šeima.

Dūdų krašto bendruomenę jungia penki kaimai: Kukoriškė, Rimšėnai, Kaneišiai, Lobiniai ir Navikai. Visuose juose gyventojų nedaug – nuo kelių iki keliolikos, tad bendruomenė nėra gausi. Nežiūrint į tai, šiemet ji surengė įspūdingą Žolinės šventę, kurioje be rajono meno kolektyvų koncertavo ir garsusis „Jonis“. Į šventę susirinko ne tik dabar minėtuose kaimuose gyvenantys, bet ir kraštiečiai, čia gimę, augę ir išsibarstę ne tik po rajoną, bet ir po visą Lietuvą.

Nuo seno Žolinė minėta kaip deivės Lados apeigų ir derliaus pagerbimo švente. Todėl į jos puokštes buvo sudedami ne tik vasaros žolynai, javai, bet ir daržovės, šakelės su uogomis ir vaisiais. Žolinės puokštės pašventinamos bažnyčioje ir namuose laikomos kaip relikvijos, saugančios nuo audrų, žaibų ir kitų nelaimių. Atėjus krikščionybei, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų diena.

Rugpjūčio 9-tąją Mielagėnų kaimo seklyčios salė buvo pilna. Rekordiškai gausus būrys žmonių susirinko į kraštiečio poeto ir fotomenininko Algio Jakšto knygos ,,Čia mano žemė“ pristatymą bei fotografijų parodą „Rūkų baladė“. Į susitikimą atėjo ne tik mielagėniškiai, atvažiavo žmonės iš Gilūtų, Dietkauščiznos, Didžiasalio, buvo svečių net iš Švedriškės, Švenčionėlių.

Antradienį Linkmenyse, šalia kelio link Kirdeikių, savo įprastinėje vietoje po restauravimo darbų vėl pastatytas kaimo kryžius, menantis sudėtingą šio krašto istoriją. Nuo laiko naštos palinkusį kaimo sargą restauravo ignalinietis tautodailininkas Gintaras Černius. Šis kryžius bendromis linkmeniškių pastangomis šalia demarkacinės Lietuvos ir Lenkijos linijos Lietuvos pusėje buvo pastatytas dar 1937 m.