Rajono savivaldybės Viešojoje bibliotekoje pristatyta septintoji personalinė ignalinietės Nijolės Trinkūnienės tapybos darbų paroda. Ignalinos kraštas gali didžiuotis, turėdamas profesionalią dailininkę, čia gimusią ir augusią, čia brandinančią savo talentą, meno paslapčių mokančią vaikus ir jaunimą, aktyviai dalyvaujančią įvairiuose pleneruose, projektuose. Daugybė jos paveikslų padovanoti, puošia įvairių įstaigų erdves, iškeliavę į kitus miestus ir užsienį. 

Taip pavadinta vakaronė šeštadienį vyko Vidiškių kultūros namuose, kuriuose skambėjo nuotaikingos dainos, akordeono muzika ir šmaikštūs pasakojimai. Už tai vidiškiečiai nuoširdžiai dėkojo šio renginio iniciatorei, kultūros namų laisvalaikio organizatorei Viktorijai Bučelienei.

Ignalinoje jau tapo tradicija, kai po Trijų Karalių dienos Kultūros centro darbuotojos, kartu su miesto seniūnija ir Miškų urėdija, Laisvės aikštėje organizuoja atsisveikinimo popietę su didžiųjų metų švenčių – Kalėdų ir Naujųjų metų – pagrindinėmis relikvijomis – žaliaskarėmis eglutėmis.

„Kurti gerą muziką šiais laikais yra prabangos dalykas, nes iš to išgyventi neįmanoma. Tarkim, grupė „Antis“ yra išleidusi du naujus albumus, tačiau jie neatsiperka – žmonės parsisiunčia dainas nelegaliai iš interneto“, – tvirtino legendinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.

Šeštadienį Ignalinos muzikos mokykloje vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso „Dainų dainelė“ rajono turas, kuriame dalyvavo 10 solistų ir 4 ansambliai iš Ignalinos mokyklos–darželio „Šaltinėlis“, Č. Kudabos pagrindinės ir Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklų, taip pat Ignalinos gimnazijos ir Muzikos mokyklos auklėtiniai.

Ignaliniečiai, kaip įprasta, visada gausiai susirenka į miesto šventiškai papuoštą Laisvės aikštę, kur kartu pasitinka Naujuosius metus. Šįkart miestelėnai aikštę užpildė anksčiau, nei laikrodžiai išmušė vidurnaktį, nes metų virsmo akimirką su šampano sklidinomis taurėmis norėjo pasitikti ne namuose, bet artimų, pažįstamų žmonių būryje. Džiaugtasi ir itin palankiu oru. Aikštę buvo padengęs ilgokai lauktas sniegelis, o nosis kuteno nedidelis šaltukas.

Gruodžio 29-osios vakarą Ignalinos viešojoje bibliotekoje surengtas Kalėdinės poezijos vakaras. Čia ne tik eilės skambėjo. Žmonių širdis sušildė smuiko ir gitaros muzika, dainos ir gražūs padėkos žodžiai. Pagerbdama skaitytojus ir bičiulius, biblioteka tarsi  vainikavo visų metų kultūros renginių ciklą. O jų būta išties daug – tai įvairių parodų ir knygų pristatymai, poezijos vakarai, susitikimai su rašytojais, menininkais, kitais žymiais žmonėmis.

Kalėdinis koncertas Ignalinoje jau turi gilias tradicijas, jame visada – žiūrovų anšlagas. Kadangi Kalėdų koncerte pasirodo vien savi meno mėgėjai, tai kartu tarsi jų metų darbo, naujų idėjų ataskaita. Būtina pastebėti, kad kalėdinis koncertas kaskart vis kitoks, su nauja siužetine linija, nė kiek nepanašus į ankstesnius. Organizatorių, o pirmiausia koncerto režisierės Jolantos Narbutaitienės dėka, jis tampa tai spektakliu, tai stebuklinga pasaka, tai miuziklu, bet visada gražiu ir ilgai žiūrovams įsimenančiu šou.

Jau sulaukėme žiemos saulėgrįžos, o į namų duris vėl beldžiasi iškiliausios metų šventės – Kalėdos ir Naujieji metai. Ta proga antradienį Ignalinos kultūros ir sporto centro etninės ir muziejinės veiklos skyrius surengė tradicinį Advento liaudies dainų vakarą „Tylos kalbėjimas“, kurio puošmena tapo mūsų kraštą nuolat toli už rajono ribų garsinantis žinomas „Čiulbutės“ folkloro ansamblis, taip pat į svečius iš Švenčionių atvykusio kito „Dobilės“ folkloro ansamblio dainininkų bei giesmininkų pasirodymas.

Kiekvienam. Nemokamai. Visam laikui. Pati žaviausia labdara. Ir visai nežeminanti. Priėmėm ir pasijutom tokie turtingi. Prabėgo kelios dienos, o stebuklingos šliurės kaip naujos, nors jas avime visą parą. Tiesiog negalime nusiauti ir pakišti po lova…

Šeštadienį Ignalinos viešojoje bibliotekoje atidaryta kauniečių Viktorijos ir Ričardo Anskaičių meninio stiklo paroda. Į atidarymą atvyko ir patys menininkai. Kodėl šis rašinys spausdinamas „Ceikinių naujienose“? Nes Viktorija Anskaitienė – Marcinkėnaitė – iš Ceikinių krašto, Kančiogino. Viktorija ir Ričardas ne tik Ignalinoje, bet ir apskritai rytinėje Lietuvoje surengė pirmąją parodą. Iki šiol jos Lietuvoje rengtos tik didžiuosiuose miestuose, o daugiausiai parodų būta užsienyje – Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje. Po parodų Norvegijoje, Viktoriją ir Ričardą norvegai viliote viliojo ten ir pasilikti, žadėjo kūrybos studiją jiems įrengti, (o tai itin brangus dalykas). Nepasiliko, nesusiviliojo…

Platus ir turtingas lietuviškos instrumentinės muzikos palikimas mūsų krašte. Ši muzika turi keletą ypatybių. Būtina įvertinti stiprų autentiškos kūrybos poveikį, kartais pasireiškiantį netgi su tam tikrais sakralumo ir meditacijos elementais.

Gimtinė prasideda nuo gimtojo kiemo, o gimtoji kalba yra ta, kurią gauname iš savo Motinos. Jokia kalba netaps tokia miela, tokia brangi, kaip gimtoji tarmė. Juk mažai pasaulyje yra kalbų, kurios savo tarmių gausa galėtų prilygti lietuvių kalbai, todėl mes, lietuviai, ypatingai turėtume branginti šį nematerialų turtą. Lapkričio 26 d. Ceikiniuose jau trečiąjį kartą rinkosi šauniausi Ignalinos krašto muzikantai, dainininkai ir pasakoriai į šventę „Ant savo tarmės sparnų“.

Jaunųjų talentų konkursas ir apdovanojimų šventė, kuri Ignalinos kultūros ir sporto centre vyko penktadienį, – baigiamasis vaikų teisių apsaugos savaitės renginys. Juo  siekta  atrasti naujus talentus, skatinti vaikus kūrybai, ugdyti jų norą mokytis, tobulėti, būti aktyviais ir pasitikinčiais savimi. Tądien iškilmingai pasveikinta 20 Jaunųjų talentų konkurso nugalėtojų, praėjusiais mokslo metais intelektualinėje, kūrybinėje, meninėje veikloje labiausiai pasižymėjusių vaikų ir jaunuolių.

Spaudai baigiama rengti didelės apimties Ignalinos krašto enciklopedija. Čia skaitytojai ras svarbiausias žinias apie šio unikalaus Lietuvos krašto ūkio raidą, pagrindines įstaigas, gyvenvietes, dvarus, miestelius bei kaimus, apie  kultūros vertybes ir paminklus. Bus čia ir platus personalijų skyrius, kur susipažinsime su Ignalinoje gimusiais ar čia kurį laiką dirbusiais bei dirbančiais  žmonėmis, jų trumpomis biografijomis.

Šiandieniniame pasaulyje tiek muzikos, kad kartais imame ją vertinti kaip triukšmą. Dažnas jaunuolis mano, kad labai gerai ruošti pamokas per ausines klausantis muzikos, melodijų pilni mobilieji telefonai, modernūs grotuvai… Betgi paradoksas – šitame beprotiško skubėjimo maratone vis dažniau, kaip į vertybę, atsigręžiama į gyvą muziką. Taigi ir gebėjimas groti gyvai, o ne vien „vartoti“ iš aparatų sklindančius garsus, tampa svarbus.