Ne kiekvienas švenčiantis turi progą mėgautis savo švente net dvi dienas iš eilės. O štai ignaliniečiai savo gimtojo miesto 150-ąjį gimtadienį linksminosi ir antrąją dieną. Tiesa, po naktinio šėlsmo muzikos ir juoko sūkuriuose, miestelėnai ir svečiai į bendrus priešpiečius buvo pakviesti vidurdienį.
Mūsų Ignalina miesto jubiliejaus proga ne tik surengė parodą, bet ir išleido nedidelį laikraštuką apie visas Ignalinas. Jį parsisiųsti galite čia.
Minint Ignalinos 150-ąjį jubiliejų ir siekiant į šventines veiklas įtraukti gyventojus, įstaigas ir organizacijas, metų pradžioje Ignalinos rajono savivaldybė paskelbė akciją „Mano dovana Ignalinai“. Ignaliniečiai buvo kviečiami pasidalinti savo kūrybiniais sumanymais, įdomiomis idėjomis, prasmingomis veiklomis. Galbūt sukurti Ignalinai skirtą eilėraštį, esė, parašyti straipsnį, pasodinti medį, krūmą, papuošti savo kiemą, balkoną, langą… Akcija tęsėsi iki didžiosios miesto šventės.
Ežerų ir pušynų apsupty, nuostabiame gamtos kampelyje įsikūręs meilės legendos išaugintas Ignalinos miestas birželio 24–25 d. šventė 150-ąjį gimtadienį. Po linksmų Joninių nakties ignaliniečiai ir svečiai mėgavosi daugybe renginių, skirtų įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonėms. Į Ignaliną atvyko svečių iš Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos, Švedijos, taip pat Vilniaus ir kaimyninių miestų. Pirmąją dieną Laisvės aikštėje šurmuliavo tautodailininkų ir amatininkų mugės, papuoštos seniūnijų ir kaimyninių miestų floristiniais kilimais. Aikštėje atidengta nauja skulptūra „Dviratininkas“, pasveikinti Garbės piliečiai ir kraštui nusipelnę asmenys.
Turbūt vieni azartiškiausių žemėje – tikro žurnalisto gyslelę turintys žmonės. Juos per gyvenimą vedantys užmojai, niekaip nesusiję su asmenine finansine nauda, padeda atlikti neįtikėtinus atradimus. Štai prieš aštuonerius metus „įgarsinta“ žurnalisto, laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktoriaus Jono Baltakio svajonė atrasti ir apvažiuoti visas pasaulio Ignalinas bei surasti, jei tokių yra, sąsajas su mūsiške Ignalina, buvo sutikta gana entuziastingai.
Ignalina sužavi visus atvykstančius draugus. Žinoma, didžiausias jos turtas gamta. Žengi kelis žingsnius ir tu jau pušynėlyje – ramiai sau žingsniuoji spygliais nubarstytu taku. Vienas pažįstamas, atvykęs paviešėti iš Rusijos didmiesčio, iš vieno tokio pasivaikščiojimo pušynėlyje sugrįžo lyg apgirtęs – galva nuo tyro oro apsisuko. „Na ir gyvenate jūs čia – kaip meškos ausy…“, – nusistebėjo jis. Ir tikrai, Ignalinoje gera ir patogu gyventi, čia tiek daug gražių vietų pasivaikščiojimams, sportavimui, čia beveik visus pažįsti ir gali jaustis bendruomenės dalimi.
Visų miestų istorijų metraštininkės – bibliotekos. Tai bene vienintelė įstaiga, kur vietą randa kraštotyrinė veikla, kuriose gausios kraštotyros kartotekos, kur visuomet rasi sukomplektuotus aplankus krašto istorijos klausimais, knygas, kuriose nors vienu žodeliu minima vietovė ar žmonės, kurie veikė tame krašte. Šiemet, kai Ignalina ruošiasi savo jubiliejui, biblioteka yra tas aruodas, kur žinias tikrina, įdomesnius faktus renka straipsnių rašytojai, scenarijų kūrėjai. O pačios bibliotekos istorija?
Esu laiminga, kad mano vardas įgijo lyg ir antrą prasmę: tapau Ignalinos legendos dalimi. Dėl to esu dėkinga tėveliams, kad man – trečiajai iš keturių dukterų – davė tokį puikų vardą. Nors esu gimusi Varėnos r., Matuizų kaime, labai daug kraštovaizdžio panašumų matau ir šiame ryčiausiame Lietuvos rajone. Dzūkuoja žmonės į Ignaliną atvykę nuo Ceikinių pusės. Rajono gyventojai, su kuriais susitinku, skundžiasi nederlingomis žemėmis, žinau, kad smėlynai ne tik kartina žemdirbių gyvenimą, bet ir žavi savo kalvomis Nacionaliniame parke.
Nors ir nesu gimusi šiame nuostabiame mieste, bet visada laikiau save ignaliniete. Pamilau šį miestą ir kraštą dar nuo vaikystės, kai kiekvieną vasarą atvažiuodavau pas močiutę Ireną Beinorienę. Iš jos lūpų sužinojau nuostabią istoriją apie Igno ir Linos meilę, su ja apvaikščiojom visus miškus ir paežeres, rinkome miško gerybes ir grožėjomės nuostabia gamta. Kai mama baigė mokyklą, mano senelis prie dabartinės Č. Kudabos progimnazijos yra pasodinęs vieną iš liepų.
Tęsiame jubiliejinį rašinių ciklą „Igno ir Linos linkėjimai Ignalinai“. Ieškome Ignų ir Linų, kad kiekvieną penktadienį įdėtume jų sveikinimus ir linkėjimus miestui, kuris vadinamas jų vardais. Beje, Ignus ir Linas kviečiame atsiliepti ir pačius, ir savo linkėjimus su portretine nuotrauka atsiųsti į redakciją bet kuriuo mūsų el. pašto adresu. Arba atnešti į redakciją, atsiųsti paprastu laišku. Gražiausių, prasmingiausių trijų teksto autorių metų pabaigoje lauks redakcijos, o gal ir rajono savivaldybės, dovanos.
Esu ignalinietė. Mano vardas – Lina. Įdomu tai, kad mano vardas gali būti kildinamas iš daugelio kalbų, bet visos jo reikšmės man patinka, nes yra labai ypatingos. Šis vardas gali būti kildinamas iš lietuviško žodžio, reiškiančio augalo pavadinimą „linas“. Jis gali būti vedinys iš anglų kalbos, reiškiantis, „moteris iš ežero“. Arabų kalboje Linos vardas bus suprantamas kaip „iš palmės medžio, švelni“. Senovės graikams jis bus suprantamas kaip „paguodos giesmė“.
Šiems Ignalinos jubiliejiniams metams laikraštyje jau skirta fotorubrika „Keičias miesto margas rūbas“. Šiandien atveriame duris dar vienam jubiliejiniam, šįkart rašinių, ciklui „Igno ir Linos linkėjimai Ignalinai“. Ieškosime Ignų ir Linų ir stengsimės kiekvieną penktadienį įdėti jų sveikinimus ir linkėjimus miestui, kuris vadinamas jų vardais. Beje, Ignus ir Linas kviečiame atsiliepti ir pačius, ir savo linkėjimus su portretine nuotrauka atsiųsti į redakciją bet kuriuo mūsų el. pašto adresu.
