Po kiekvieno žiauraus nužudymo visuomenėje kyla pasipiktinimas ir pasigirsta balsų, raginančių grąžinti mirties bausmę. Kiekvienas toks visuomenės pasipiktinimas iššaukia dar didesnį, o gal tik garsiau skambantį teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą. Visuomenės nuomonė nuslopinama priminimu, kad Lietuva yra pasirašiusi Europos Žmogaus pagrindinių teisių bei laisvių deklaraciją, todėl apie mirties bausmę jokių kalbų negali būti.

Įdomiai gyvename – kasdien sužinome ką nors naujo. Apie visokias dietas net kalbėti neverta, nes jas kuria kiekvienas, ištroškęs šlovės, tačiau labiausiai – pinigų. Jos nuolat keičiasi, nuo to vienų piniginės pilnėja, o kitų sveikata prastėja. Sveikatos srityje irgi permainų netrūksta. Čia aš ne apie naujus vaistus ir ne apie naujus gydymo būdus. Apie tai vieną kartą parašoma ir tuojau pat pamirštama, nes tai skaitytojo ir žiūrovo nedomina, nes pats nei receptinių vaistų sau pasirinksi, nei kokios nors operacijos pasidarysi.

Eurobusas aplankė visą Lietuvą. Per pustrečio mėnesio jis nuvažiavo daugiau kaip 11 tūkst. kilometrų, aplankė visas savivaldybes, buvo surengta 180 renginių, ir jo komanda visur aiškino, kaip gerai bus Lietuvai įsivedus eurą. Atvirai prisipažinsiu: nors ne tik Lietuvos radijo nuolat klausausi, bet ir įvairius straipsnius internete paskaitinėju, tačiau ta nauda man iki šiol miglota. Juoba ji bus dar negreitai, dar jos reikės palaukti, ir niekas nesako, ar dabartiniai pensininkai jos sulauks.

Lietuvoje verda diskusijos: ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis? Vieni sako, kad tas okupaciją simbolizuojančias skulptūras, žmonių balvonais vadinamas, reikia atiduoti į Grūto parką: tegul tie, kuriems jos patinka, eina ir gėrisi. Kiti, kurių chore gal ir ne į pirmą dūdą, bet labai įtakingai pučia Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė, įsitikinę, kad tai esanti Lietuvos penkiasdešimties metų istorija.

Mūsų gerbiama valdžia, aiškina mums apžvalgininkai, vėl nėrė į krūmus. Premjeras Algirdas Butkevičius, pasak jo paties, gavo grupės ekonomistų skaičiavimus, kad panaikinus PVM lengvatą šildymui, kai kuriose savivaldybėse šildymas brangs. Šiaip jau kaimo žmogui į visus valdžios sapaliojimus, atsiprašau, samprotavimus šildymo tema tarsi būtų nusispjauti, nes kalba eina apie centralizuotai teikiamą šilumą, o kaime šiluma – na, irgi galima sakyti, kad tiekiama centralizuotai – iš trobos centre pastatytos krosnies.

Kaip pažymėjote genocido dieną? Gal dalyvavote kokiuose nors renginiuose, gal klausėtės kokios nors tai dienai skirtos laidos per radiją ar net per televiziją ką nors įdomesnio matėte? Tiesa, kalba čia ne apie tą genocidą, kurį mums mini vos ne dešimt kartų per metus, ir kiekvieną kartą bent po savaitę. Kalba apie Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, kuri buvo praėjusį ketvirtadienį. Ar ką nors tą dieną girdėjote apie genocidą?

Lietuvos pašte permainos prasidėjo jau seniai. Kaip priimta pas mus, prasidėjo tolesniu kainų kėlimu. Tolesniu, nes jis niekad nebuvo sustojęs. Brango laiškų, brango laikraščių pristatymas… Juk suprantate, imti reikia kuo daugiau, duoti – kuo mažiau.Pats Lietuvos paštas yra akcinė bendrovė. Žodžiu, tai turėtų būti kažkas panašaus į įmonę, kurį užsiima verslu.

Vyriausybė siūlo panaikinti pridėtinės vertės lengvatą (PVM) šildymui. Tai reiškia, kad vadinamuoju centriniu šildymu besinaudojantiems piliečiams už šildymą reikės mokėti visą kainą su dabar Lietuvoje galiojančiu PVM – kaip mokame už visas kitas paslaugas ar prekes. Dabar PVM lengvata šildymui yra 9 proc., o standartinis PVM – 21 proc.

Ar Mia dar kartą grįš pas savo futbolininką? O jeigu negrįš – kas dėlto kaltas? Kitaip tariant, ar tas futbolininkas yra kiaulė, ar visiškai atvirkščiai? Ar visi vyrai yra kiaulės, kaip vieną (o gal ir jau ne vieną) kartą pasakė Mia, ar tarp jų pasitaiko tik paršelių? Štai koks klausimas šiomis dienomis kamuoja visą Lietuvą, tiesiog neduoda žmonėms užmigti. Ir todėl kyla dar vienas klausimas: ar Lietuva pakels visą šią naštą, ar išlaikys ją gležni lietuvaičių pečiai?

Į Mažulonis atėjo ruduo. Beje, kitur jis irgi atėjo, bet šį kartą pabūsiu savanaudiška ir pradėsiu tik apie savo kiemą. Taigi, atėjo ruduo, ir būtų metas viščiukus skaičiuoti. Kadangi viščiukų nė viename Mažulonių kaimo kieme bėgiojančių nemačiau, belieka apsidairyti, ką gamta padovanojo, žinoma, tiems, kas pasiimti netingėjo.

Žmogaus teisių organizacija Human Rights Watch apkaltino Kijevą karo nusikaltimais, esą, nuo jų karių kulkų žūna civiliai. Po to tuo pačiu apkaltino ir Ukrainos savanorius. Maskva tai su malonumu kartojo savaitę. Human Rights Watch karo nusikaltimais kaltino ir Izraelį. Tik toks nedidelis niuansas: Izraelis civilių gyventojų žudymais buvo apkaltintas praėjus trims savaitėms nuo žudikiškų Izraelio atakų, tik po to, kai nuo Izraelio artilerijos ir raketų Gazos ruože jau buvo žuvę keli šimtai žmonių.

Atleiskite, bet šį kartą problema gal ir menka, bet labai jau ryški. Pradėsiu nuo didelės citatos. Taigi: „Darželio kieme, kaip armijoje, išrikiuoti mažieji vaikučiai ir kaip cirko arenoje išsidabinusios auklėtojos (gi ne karnavalas). Tikiu, kad joms gal ir nelabai smagu, bet… kažkas iš vaikučių neatlaikęs nervinės įtampos vemia, kažkas rauda balsu, o kažkas tyliai kūkčioja, kažkas vis stumtelėtas kitų vaikų ar auklėtojų juda į priekį, nežinodamas nei kur, nei kodėl, mat išklausę darželio vedėjos pasakojimų apie renovacijas ir milijonus, vaikai turėjo keliauti į grupes.”

Vaikučiai nukeliavo į mokyklėlę. Vadai ir partijos pasveikino vaikus ir tėvus. Galima dėti tašką ir pamiršti vaikus iki kitos žinių šventės. Bet nuolat pasigirsta balsų, kad mokykla neparuošia vaikų gyvenimui. Kitaip tariant, neišmoko, kaip reikia gyventi. Argi negalima sakyti: o, kai aš ėjau į mokyklą, viskas buvo kitaip: ir vaikai geresni, ir mokytojai protingesni. Na, kaip ir sniegas baltesnis, ir vanduo šlapesnis.

Kuo visa ta istorija baigsis, paaiškės tik pirmadienį, o šias eilutes rašau sekmadienį. Be to, ši istorija dar gali nesibaigti, noras turėti Seime nepajudinamą daugumą dabartinei valdžiai gali pasirodyti stipresnis už visus principus. Ta istorija – tai energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus staigus iškilimas ir toks pat kritimas. Gal kritimu to ir nepavadinsi, bet žmogaus karjera, bent trumpam, smuko žemyn.

Visos su Palanga susijusios problemos natūraliai eina į pabaigą. Orai vėsta, ir norinčių pasipuikuoti geriausiame Lietuvos kurorte praleistu savaitgaliu („koks aš kietas, nuvariau į Palangą“) mažėja. Greitai per radiją ir televiziją daugiau girdėsime apie politiką, negu apie poilsį. Bjauru, ar ne? Jeigu politikai nieko nepridarytų, visai nuobodu būtų.