Sausio 7 d. „Mūsų Ignalinoje“ buvo išspausdintas rašinys, pavadintas „Planuota“ žmogžudystė Tverečiuje“. Planuota todėl, kad sugyventinę nužudęs straipsnyje minimas Antanas P. (štai kaip pas mus ginamos „teisės“: žmogžudžio pavardės minėti šiukštu nevalia) pasižymėjo agresyvumu, mušė ne tik sugyventinę, bet ir motiną, todėl kažko panašaus reikėjo tikėtis.
Ačiū gruodžiui ir sausiui už mūsų pinigėlių taupymą. Jei žiema būtų kaip žiema, kiek jau būtume pakloję už šildymą, o dabar ką turime – lapkričio 71-ąją. Žmonės ir grybų (žaliuokių ir voveraičių), sako, sausį rado, pas kitus krūmai pumpurus ėmė krauti, augalai pražydo, kurie seniai turėjo ilsėtis. Praėjusiame numeryje „Sodybos“ priedo tvarkytojas Pranas Zubrickas rašinio pavadinimu klausė: „Kiek dar truks rudeniška žiema?“.
Naujųjų išvakarėse atsigręžėme į jau nuėjusius metus, o dabar galima žvilgtelėti, kas mūsų šiemet laukia. Viena paguoda – euro dar šiemet neturėsime, tad ir didesnių kainų gal nesulauksime. Nors tai nelabai tikėtina. Pradžiai priminsiu, kad ne vieno, ne tik mūsų, rajono kaimuose pensininkai sudaro daugumą. Vadinasi, pirmiausia kalbėkime apie jų interesus. Beje, valdžia irgi turėtų apie tai bent jau kalbėti, bet argi iš valdžios ko nors gero sulauksi?
Naujųjų išvakarėse priimta į nueinančius metus pažvelgti. Nenusižengsiu tradicijai, juoba tradiciškai galėsiu viską peikti, nes metai tradiciškai buvo blogi. Valgyti nebuvo ko ir nebuvo už ką nei kur nusipirkti, ilsėtis irgi nebuvo kada, nes valdžia paprastam žmogui kalėdinių atostogų nesuteikė, todėl teko tarp švenčių porą kartą į darbą nueiti. Tačiau net ir tas kelias dienas, išpuolusias tarp nepakeliamo darbo savaičių ir mėnesių, paprastas žmogus pailsėti negalėjo.
Vargu ar reikia dalintis vaikystės prisiminimais apie Kalėdas. Tiems, kurie prisimena anų laikų pusiau legalias, pusiau draudžiamas (visi žinojo, kas švenčia, ir beveik visi apie tai tylėjo) šventes, nieko naujo nepasakysiu. Tiems, kuriems dabartinės Kalėdos – tai ilgai trunkanti dovanų mugė, bus nesuprantama, kaip tais laikais buvo galima džiaugtis, kai po eglute rasdavai skudurinę lėlę, jau ne bet kokią, o naujamadišką: senosios visos buvo skudurinės, o naujamadiškų – galvos jau plastmasinės. Įsivaizduojate, jos net nevaikščiodavo…
Atrodo, žiema bus išėjusi rudens atostogų. Po poros žiemiškų dienų gatvėse ir keliuose vėl pliurzalynė, plikšala ir kiti patys bjauriausi žiemos atributai. Pasak sinoptiko Vytauto Sakalausko ir jo kolegų, tikros žiemos bent jau iki Kalėdų tikėtis neverta. Kelis laipsnius šalčio keis tiek pat laipsnių šilumos, sniegas kris ir vėl virs balomis. Toks žiemos scenarijus labiausiai nelaukiamas. Antradienį teko baladotis po rajoną – nuo Didžiasalio, Mielagėnų iki Dūkšto. Rajoninės reikšmės keliai slidūs, nebarstytos net įkalnės.
Ar žinote, ar girdėjote, kad prievarta Lietuvoje – sveikintinas dalykas? Nesu aš tokios nuomonės, bet manęs niekas neklausia, todėl belieka pripažinti, kad taip yra. Nesvarbu, kad visokių programų prikurta, visokių viešųjų įstaigų pristeigta, kurios su ta prievarta ir smurtu turėtų kovoti. Programoms, įstaigoms pinigų reikia, o jeigu nebus su kuo kovoti – už ką pinigus mokės? Todėl negana apsimesti, kad smarkiai dirbi.
Rašau ir siūlau, mano galva, kompromisinį variantą, kaip sutaupyti socialinėms reikmėms skirtas lėšas. Prasidėjo kūrenimo sezonas, prasidėjo ginčai. Dabar šilumos vartotojai suskirstyti į atsiskaitančius už šilumą ir gaunančius už ją kompensacijas. Deja, pastarųjų daugiau ir jų balsas lemiamas. Gaunantys kompensacijas, šilumos atsuka kuo daugiau, nes jie moka fiksuotą kompensuojamą sumą, o kas virš jos – jiems visai nerūpi.
Skriedami nuo Ceikinių link Mielagėnų, pakeliui pravažiuojame išskirtinai gražiai sutvarkytas kapinaites ant kalniuko, už kurių slepiasi tiltas, vedantis į Krikonių kaimą, o pravažiavęs kaimą ir pasukęs į kairę, tuoj pat pasieki ir Kančioginą. Viskas vietoj, viskas patogu, viskas ranka pasiekiama. Taip ir būtų buvę, bet, deja, amžino nieko nėra. Savo „amžių“ baigė ir Krikonių tiltas. Ūkininkai griebiasi už galvų – sunkiasvorei technikai dabar reikia važiuoti kone 20 km aplinkkeliu.
Pas mus Ignalinos miškuose ramu, gamta žiemos laukia ir nesulaukia. Na, šiluma kaulų nelaužo, šalčių dar ir palaukti galima. O tuo tarpu pasaulyje visokių dalykų dedasi. Štai Moldova ir Gruzija Vilniuje parafavo susitarimus su Europos Sąjunga. Galima būtų pasakyti, kad parafavimas – tai tik pusė darbo, kad dabar tuos susitarimus turi patvirtinti abiejų šalių parlamentai, bet dėl Moldovos ir Gruzijos apsisprendimo tarsi abejoti nereikia.
Žiema, kurios slenkstį peržengsime jau sekmadienį, pagaliau nepiktai, bet jau kaukštelėjo dantimis: sustingdė žemę, pažėrė sniego, nuo pavadžio paleido vėjus. Tad belieka garbingai į poilsį palydėti ilgai mus lepinusį rudenį. O jeigu jau žiema prasidėjo, tai tegul ir pasninga, ir nedidelis šaltukas nosis pagnaibo. Juk tam jau laikas. Blogiau, kai žiemą lyja, o oro temperatūra ratais aplink nulį kadrilį šoka…
Lietuvai gresia dar neregėtas teismo procesas: teisiamųjų suole gali atsidurti du trečdaliai šalies gyventojų. Tokios išvados peršasi išgirdus, kad Konstituciniu Teismu pasitiki mažiau negu trečdalis apklaustųjų. Kas iš to išeina? Ogi tas, kad du trečdaliai negerbia teismo. Maža to, nepasitikėjimas teismu gali būti vertinamas kaip teismo įžeidimas, o už tai prokurorai pareikalavo paties Viktoro – Uspaskicho! – neliečiamybės.
Šiųmetis ruduo – seniai tokio nebuvo. Lapkritis į pabaigą ritasi, o žiema dar savo dantų, kaip moka, neparodė. Štai vakar bemaž 10 laipsnių šilumos. Tačiau per ateinančias poilsio dienas ir kitos savaitės pradžioje žadama minusinė vėsa, bet bus saulėta. O lapkritį saulės, ko gero, labiausiai trūksta…
Vis dar nesibaigia žurnalistinis skandalas dėl BNS naujienų agentūros paviešintos vienos slaptos saugumo pažymos, kurioje neva slėpėsi l-a-a-a-bai didelė valstybės paslaptis.
Girdėjau – o tai visai nebloga žinia – kad kai prasideda žiema, neretas Lietuvos gyventojas pradeda su pavydu žvilgčioti į Ignaliną. Ypač jeigu jis gyvena daugiabutyje ir moka už šildymą nemažus pinigus, o Ignalinoje tie iš kišenės išskrendantys pinigai esantys gerokai mažesni. Ir girdėjau, kad tai tiesa.
Valdžia, naiviu žmonių supratimu, yra jiems tarnaujanti institucija, paklūstanti tiems patiems įstatymams, kurie taikomi visiems žmonėms. Ar ta įstatymus kurianti valdžia nesusikuria jų taip, kad jie būtų palankūs jai, valdžiai, – tai jau kitas klausimas. Bet šiaip įstatymai valdžiai galioja. Juk ne kartą esame matę per televiziją, kaip vienas ar kitas valdžios vyras su antrankiais išvedamas iš jo darbo vietos.
Šiųmetis ruduo neskuba bičiuliautis su žiema ir stebina neįprastai šiam laikui šiltais orais. Maskvoje net šilumos rekordas šią savaitę užregistruotas. Ten buvę 15 laipsnių šilumos lapkritį paskutinį kartą buvo prieš 90 metų. Lietuvoje apie rekordus nekalbama, bet orai malonūs. Kiek pasidrasko vėjas, neįkyriai palyja, bet nei šalnų, nei sniego. Tik vis gilėjanti tamsa primena, jog brendame link trumpiausios dienos, ilgiausios nakties metą…
Užmiršusiems ar apie tai negirdėjusiems pasakysiu: gyveno kadaise toks Pavlikas Morozovas. Jis įskundė savo tėvą, kad šis užsiima kontrrevoliucine veikla, už ką šis buvo nuteistas 10 metų lagerio. Paskui įskundė kaimyną, kad šis vogė iš valstybės grūdus (kitaip sakant, slėpė – tais laikas bolševikai atėminėjo iš valstiečių grūdus, nepalikdami jų net sėklai), o po to – ir savo senelį.
Ką apskritai veikia Seimas – mūsų išrinkti jo nariai? Svarbiausias jų darbas, kaip numato įstatymai, yra įstatymų leidyba. Tiesa, seimūnai dar linksminasi, svarstydami visokias interpeliacijas, rengdami apkaltas, siūlydami, sakysim, Prezidentei atleisti vieną ar kitą pareigūną, kurio jie patys atleisti negali. Bet vis dėlto reikia tikėti, kad daugiausia laiko skiriama įstatymų leidybai.
Apklausos teigia, kad dauguma Lietuvos gyventojų pasisako už mirties bausmę. Lietuvos gyventojų išrinkta valdžia teigia, kad žmonės nežino, ko jie nori, tai yra, nesupranta, kad mirties bausmės grąžinimas nusikaltėlių nesustabdys, ir apskritai tai neįmanoma, nes nedemokratiška. Girdi, mirties bausmė Europoje tebėra vienoje valstybėje – Baltarusijoje. O jeigu mes sugalvotumėm tą bausmę susigrąžinti, tai sulauktumėm politinių ir ekonominių sankcijų iš Europos Sąjungos.
Visą savaitę supo spaliui malonūs orai. Ir lietus už apykaklių nesibrovė, ir šiluma dieną naktį gana svetinga buvo. Saulės trūko, tad šio meto „bobų vasara“ vadinti kaip ir neišeina, bet apie ją sinoptikai vis dar atsargiai užsimena. Gal dar bus. O kol kas prognozė šilumos atžvilgiu blogės, nuo antradienio orai vės. Dieną keli laipsniai šilumos, o naktį, pragiedrėjus, šalnos žilas sruogas į rudenio „čiupryną“ pins. Miške vėl grybų pagausėjo, tik baravykai vargu jau ar pasirodys…
Teisėjai ir aukšti valstybės tarnautojai skaičiuoja padidintas algas, nes atkurti teisingumą sau nusprendė teisėjai. Liudvika Pociūnienė portale alfa.lt taip įvertino tokį mūsų aukščiausių teisingumo ramsčių (ramentų) teisingumą: „…Mūsų KT (Konstitucinio Teismo) teisėjai pamiršo vieną pagrindinių teisingumo principų – niekas negali būti teisėju savo paties byloje – taigi, kyla rimtų abejonių dėl sprendimą priėmusių teisėjų profesionalumo, nekalbant jau apie žemą pareigos visuomenei supratimą ir paprasčiausią gobšumą.”
