Redakcijoje apsilankė iš Maksimonių kaimo kilęs, bet Kaune seniai gyvenantis, jau garbaus amžiaus Adomas Subačius, kuris prenumeruoja elektroninę „Mūsų Ignalinos“ versiją. Vėl pratęsęs prenumeratą, redakcijai paliko solidų rinkinį humoristinių savo pasakojimų (jų rinkinyje net 66), skirtų rinkimams ir rinkėjams. Pasakojimai ne tik pašiepiantys, bet ir pamokantys, turintys dozę išminties ir patirties.
Man 105, ir mano tikroji pavardė yra Justinas Piliponis. Nežinantiems dar priminsiu, kad esu pirmojo lietuviško fantastinio romano „Antrasis pasaulio tvanas“, išėjusio 1930 metais, autorius… Bent jau taip savo komentare, paskelbtame „Mūsų Ignalinos“ interneto svetainėje, mane įsivaizduoja viena liberalų gerbėja.
Taip ir neaišku, šilta savaitės pradžia jau ir buvo „bobų vasara“ ar dar ne? Nes toliau sinoptikai jau mojuoja prognozėmis, kuriose – vėsa ir drėgmė. Sakoma, kad tik lietingą rudenį „bobų vasaros“ gali ir nebūti. Ruduo kol kas lyg ir neatsiverkęs, tai gal dar bus ta moteriška vasara?.. Įsisuka rinkimų karuselė. Greitis jau didelis, todėl kandidatai iš jos krenta į šalis, kaip pernokę obuoliai nuo obels. Ne šiaip sau krenta, už nuodėmes. Senas ir šviežesnes.
Prieš savaitėlę MI perskaičiau repliką apie tokią Ievą Kindurytę, pristatytą kaip apygardos rinkimų komisijos narę. Na, apie tą pačią, kuri braidė po ne tą pievą… Perskaičiau kartą, kitą, bet taip ir nesupratau, kokia partija ją į tą komisiją delegavo. Prisipažinsiu, dar pagalvojau: ko čia dabar tai reikėtų slėpti?
Sveiki sulaukę naujo mulkinimo sezono. Neilgai jis truks, mėnesiuką, bet išgirsime… ne, nerašysiu – ko negirdėję, o parašysiu taip: išgirsime tai, ką jau ne kartą girdėjome, kuo patikėjome ir už ką, tais gražiais žodžiais patikėję, balsavome.
Taigi, ir vėl kiekviena partija ištraukė grėblį rinkėjams ir tikisi, kad jie vėl ant jo užlips, vėl gaus kotu per kaktą ir gerai gavę – iš laimės apsvaigę – balsuos taip, kaip reikia tai konkrečiai partijai.
Rugsėjis, nutiesęs takus vaikams į mokyklas, tarsi stengiasi niekuo neišsiskirti iš dienų pilkumos, neįgrįsti lietumis, vėjais ar dar kokiais nemalonumais, kad jo vėliau nekeiksnotume. Prasidėjo bulviakasis, tad orai dabar rimtas visų darbų dalyvis. Sinoptikai orų rojaus nežada, sako, šalčių nelaukiama, bet lietaus daugės, tad dabar kiekviena sausa kaimo diena – aukso vertės…
Pradėjau karą su didžiule betvarke mūsų Lietuvoje. Aš labai gerai suprantu, kad su šia problema vienas tikrai nesusitvarkysiu, todėl norėdami ko nors pasiekti, to imkimės visi. Šį straipsnį pasiunčiau į keletą laikraščių, bet nelabai tikiu, kad žurnalistai norės susigrumti su tais, kurie stengiasi tik dėl savęs. Jiems sava piniginė svarbesnė už milijardinius nuostolius, daromus mūsų valstybei, gamtai ir asmeniškai kiekvienam mūsų. Pradedu šią kovą, kurios jau seniai turėjo imtis taip vadinami „žalieji“. Kalbu apie ekologiškus mūsų žiemos kelius.
Rugsėjo 1-osios šventės aptarimas žiniasklaidoje šiemet ir vėl koncentravosi aplink švietimo sistemos problemų ir neparduodamo alkoholio temas. Jei alkoholio nepardavinėjimas sukėlė tik daug tuščių diskusijų ir netgi padarė savotišką reklamą jo pardavėjams, kurie per likusias 364 dienas savo pelną dar atsiims, tai apie vis didėjančius demografinius iššūkius viešai prabilo net aukščiausi valstybės politikai. Štai buvęs Prezidentas R. Paksas iškėlė Lietuvai uždavinį – kuo greičiau sugrįžti prie 3,5 mln. gyventojų skaičiaus, kuris labai jau primena konservatorių dviejų vaikų programą.
Praėjusią savaitę atostogavau Ignalinoje ir negalėjau likti abejinga tam, ką pastebėjau Laisvės aikštėje vykusiame renginyje. Citata iš Ignalinos savivaldybės Naujienų puslapio: „Visą savaitę – nuo rugpjūčio 20 d. iki 26 d. – Laisvės aikštėje vaikus džiugins pramogų parkas: karuselės, batutas, vandens pramogos ir kiti atrakcionai“. Lengvą šypsnį kėlė aikštėje tarpusavyje replikuojantys vaikai – „O, tai jau mamai čia bankrotas bus!..“ Bet tuo pačiu nepamenu, kad kada nors taip būtų skaudėję širdį, stebint tas pramogas.
Žudikui norvegui Andersui Breivikui, kuris šaltakraujiškai išžudė 77 žmonės, Norvegijos teismas skyrė 21 metus nelaisvės. Už vieną auką – po 3 mėnesius ir 6 dienas. Metus A. Breivikas jau atsėdėjo, liko sėdėti 20. Pirmieji A. Breiviko kalėjimo metai Norvegijai kainavo 2 milijonus eurų. Na, šalis turtinga. Didesnės bausmės Norvegijos teismas negalėjo skirti. Kalėjimo iki gyvos galvos bausmės šioje šalyje atsisakyta 1971 metais.
Drungnas rugpjūtis tiesiu takeliu pasuko link rugsėjo vartelių. Bet išeidamas vis draskosi, taškosi. Trečiadienio vakare per Lietuvą pralėkė škvalo ir liūčių banga. Ignaliną škvalas aplenkė. Apie aštuntą vakare sutemo kaip vidurnaktį ir dangus atsuko liūties sklendes. Perkūnui mėtant retus žaibus, pliaupė kaip iš kibiro, bet vėjo – nė menkiausio dvelktelėjimo. Gal čia jau buvo paskutinės vasaros kvailystės?..
Rugsėjo pirmoji turėtų kažką simbolizuoti, kaip ir viskas pas mus. Jeigu neklystu, simbolizuoja ji žinių dieną. Vaikučiai tą dieną pirmą kartą nueina į mokyklėlę ir sukiša rankas į žinių aruodą – semtis tų žinių. Na, aš nekalta, jeigu jums tai nuskambėjo dviprasmiškai, jeigu jums semtis iš aruodo – tai jau kažkas tokio nelabai teisėto, bet malonaus. Čia viskas teisėta, bet ne visada labai malonu.
Į antrąją pusę persirito drungnas (nei šiltas, nei šaltas) rugpjūtis. Nuskambėjo paskutinės vasaros šventės – Žolinės – varpai. Blunkanti žalia laukų spalva primena – atsėlina ruduo. Palyja bemaž kasdien, bet dar neįkyriai. Kitą savaitę orai žadami šiltesni, bet vėlgi – be lietaus niekaip…
Ar girdėjote tą nesąmonę, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija? Manau, nesąmones mes visi linkę išgirsti pirmiausia, juoba ir visokie radijai, ir televizijos su jomis mus stengiasi supažindinti pirmiausia ir gausiausia: o gal patikėsime? Nesąmonė tai todėl, kad religingas žmogus tiki. Bet ar lietuviai tiki krepšiniu (gal čia reikėtų sakyti – į krepšinį)? Taip, bet tik tol, kol krepšininkai laimi. O kai pralaimi – kaip elgdavosi stabmeldžiai, kad jų stabukai jiems nepadėdavo? Taip, sumesdavo tuos stabukus į laužą ir sudegindavo, o vietoj jų išsidroždavo naujus.
Pastaroji savaitė lepino mus ne tiek malonia vasariška šiluma, kiek gausiu lietumi ir žaibais. Ir nors apniukęs dangus bei šąlančios naktys vis labiau primena, kad vasaros laikas nenumaldomai senka ir jau neužilgo sulauksime spalvingo rudens, bet vasariški karščiai ir aistros nesibaigia Londono olimpinėse žaidynėse, kur įkvėpti Rūtos Meilutytės triumfo dar porą medalių mums padovanojo kovinių sporto šakų atstovai – imtynininkas Aleksandras Kazakevičius, net ir gerokai apdaužytas, sužeista akimi vos matydamas, sugebėjęs išplėšti Lietuvai bronzą, bei boksininkas Evaldas Petrauskas, kuris dar gali pakovoti ir dėl aukso. Nemažiau aistrų ir vis sparčiau įsibėgėjančioje Lietuvos Seimo rinkimų politinėje kampanijoje, kurioje tradiciškai netrūksta kuriozų ir absurdo.
Visi džiaugiamės Rūtos Meilutytės auksu. Bet ar mums nekeista, kad ji nebuvo pakviesta į dopingo kontrolę? Kad nesugedo ją vežęs autobusas? Kad dar kas nors neatsitiko, kas būtų sutrukdę jai tai padaryti?
Yra nuomonė, kad čia nėra ko stebėtis – štai jeigu Rūtai iš anksto būtų pranašautas koks nors medalis, ir ypač jeigu dėl to medalio jai būtų reikėję kovoti su brite, tada kitas reikalas. Būtų nutikę taip, kaip po pirmos varžybų dienos antroje vietoje buvusiai Austrai Skujytei: ji vienintelė buvo pakviesta (labai jau švelnus pasakymas, iš tikrųjų tokio „kvietimo“ atsisakyti negalima) į dopingo kontrolę. Rūta būtų pakviesta varžybų išvakarėse, ir kuo vėliau.
Iš savo pusamžio žmogaus pastebėjimų galiu drąsiai tvirtinti, kad prieš pusę amžiaus tiek ir tokių stichinių nelaimių Lietuvoje nebuvo. Mokslininkų neginčijamai įrodyta, kad stichinės nelaimės – štormai, tornadai, viesulai – dabar atsiranda ten, kur jų iš viso niekada nebuvo. Prilyja tiek, kad automobiliai plaukioja kaip laivai ir panašiai. Ir visa tai, kaip dukart du, dėl blogo žmogaus elgesio su gamta.
Vasara šią savaitę leido įkvėpti gaivesnio oro, bet už tai sumokėjome pirmadienio vėtros šėlsmo padariniais. Tiesa, kol ta pamotė vėtra nuo pajūrio keliavo iki mūsų krašto, pavargo, išsikvėpė ir tik šiek tiek pasidraskė (apie tai šiandien MI skaitykite išsamiau). Nuo šiandien vėl turėtų grįžti karščiai, bet ir debesys vietomis tvenksis, juoduos, žaibais mėtysis, tad tik ir lauk naujų nemalonių staigmenų iš perkaitusio dangaus. Labiausiai neramu dėl duonos grūdu pakvipusių laukų. Ar škvalai nesuguldys, nepriplaks prie žemės prognozuojamo gero (gal net rekordinio) šiųmečio derliaus?..
Atnaujinti Lietuvos politinę sistemą bus nepaprastai sunku. Per kelis dešimtmečius vis tvirtėjantis valdomos demokratijos modelis yra per daug parankus įtakingoms grupuotėms, todėl jos kausis iki paskutinio kraujo lašo. Ir visomis priemonėmis. Juolab kad pralaimėjimas kai kam reikštų ne vien pasitraukimą iš politinės arenos, bet ir teisinę atsakomybę.
Londono olimpiados atidarymas tapo visuotinės tolerancijos (lietuviškai – pakantumo, žodžiu, to, ką galima pakęsti) pamoka. Plačiai nuskambėjusio ir įvairių laisvių bei teisių gynėjams labai patikusio bei rekomenduojamo filmo „Lūšnynų milijonieriaus“ Denio Boilo (atsiprašau, jeigu šito ne visai anglo anglišką pavardę parašiau netiksliai) režisuotas renginys – pavyzdys to, kaip reikia žvelgti į istoriją, kaip reikia gerbti viską, kas buvo, ir rasti esmę bei sektiną svarbą ten, kur kiti šitų dalykų nė su žiburiu nerastų. Šiais laikais tai vadinama gal net ne tolerancija, o politiniu korektiškumu.
Penktadienį rašėme, kaip didžiojoje „Maximoje“, kad atsikratytų nepageidaujamo pirkėjo, apsauginis neįgalų vyrą (be kojos) ištempė iš parduotuvės, jam papurškė ašarinių dujų į akis ir apakintą žmogų su ramentais paliko gulėti prie parduotuvės. Kiti pirkėjai žmogui iškvietė greitąją pagalbą. Atvykę medikai praplovė akis ir neįgalųjį parvežė į namus. Medikus ir nukentėjusįjį – 65-erių ignalinietį Bronių Gasiūną – mes apklausėme, jų nuomones išspausdinome.
