Su margučiais nuriedėjo šiųmetės Velykos, kartu nusinešdamos blogus orus. Atšilo, atgijo visi gamtos garsai, o maloniausiai triukšmauja sugrįžę, pavasariu besidžiaugiantys, paukščiai. Jų klegesys visur ausis glosto. Net niekur nekeliavę varnos ir žvirbliai koncertus rengia. Žiūrint į artimiausių dienų orų prognozes, pasak sinoptikų, galima teigti, kad į Lietuvą pagaliau atėjo pavasaris. Savaitgaliui prognozuojami šilti, saulėti, kartais su lietumi orai. Iki 10 laipsnių šils ir naktys, iki šiol vis dar laikęsi įsitvėrę už „minuso“. O tai reiškia, kad baigiasi ir pinigus „valgęs“ šildymo sezonas…

Kovas tarsi kažko užpykęs, pavasarį raiko labai taupiai, net šykščiai. Nors estafetę, merkiantis šeštadieniui, jau perduos balandžiui, tačiau orai tarsi rudenį – vėsūs, šlapi, vėjuoti. Šis savaitgalis, sako, bus būtent toks. Brrr… Nemalonu. O biologai ir botanikai trimituoja, kad pavasaris per visas siūles braška, miškuose jau net pirmieji grybai pasirodė. Dar ne bobausiai ar briedžiukai, o ankstyviausi pavasario grybai – plačiataurės. Jos gana gražios, raudonos, taurės formos, bet nevalgomos. O kad būtų ir valgomos, kas per tokią žvarbą eitų jų ieškoti?..

Kovas su pirmųjų parskridusių paukščių balsais budinasi, keliasi, bet kažkaip tingiai ir nenoriai. Ir pavasariško žodžio nesilaiko. Pašnibžda orų spėjikams, kad bus penkiolika laipsnių šilumos, o būna perpus mažiau. Anądien didesnių vėjų nežadėjo, o šie naktį taip pasidarbavo, kad vėl kai kur rajone ir be elektros teko patūnoti. Gal jau kitą savaitę į kiemą įžengsiantis balandis bus pažadais tikslesnis ir orais švelnesnis…

Žiema, kaip įnoringa panelė, draskosi, muistosi, nenori išeiti. Pavasaris kantriai ardo žiemos triūsus, upokšnių čiurlenimu šelmiškai kikendamas iš tokios beviltiškos priešpriešos. Šį savaitgalį, sako, bus itin šilta, tad žiemai teks padus kasytis ir bėgti, kur akys mato. Pirmadienį Šv. Juozapas, Pempės diena. Pasak žilų galvų, tądien ant kelio turėtų jautis atsigerti. Jei atsigers, tai ir parlėkusi pempė pasilabins linksmu „gyvi!“…

Trečiadienį išėjo žiema. Kalendorinė. Bet išeidama dar pasiliko. Pavasario žingsniai kol kas drovūs, bet jo nematyti, neužuosti, nepajusti taip pat negali. Pavasaris ir po kojomis, ir virš galvos. Gamtoje dabar, kaip politikoje po rinkimų – tarpuvaldis. Bet kovas įsidrąsins, saulė rytais kasdien vis anksčiau pasilabins, vakare – vėliau pogulio eis, dienos ilgės ir žiemai neliks ką veikti. Gamtininkai jau ragą pučia – paukščiai namo grįžta, o tai jau stiprus pavasario argumentas…

Vasario 11-ąją dieną Lietuvos politinėje padangėje sužibo dar viena menka politinė žvaigždė, besitikinti tapti milžine, po rinkimų aprėpsiančia didžiąją dalį Seimo. Būtų tai eilinė nykiai beviltiška naujos partijos istorija, jei ne jos impozantiškasis steigėjas – visų galų meistras ponas Vladimiras Romanovas. Šio žmogaus talentams išvardinti būtų reikalingas atskiras straipsnis, dar didesnį formatą užimtų jo tykančių paslaptingųjų priešų surašymas.