„Kai neteisingumas virsta teise, pasipriešinimas tampa pareiga.“ Ši JAV prezidento ir konstitucijos  autoriaus Thomo Jeffersono mintis buvo populiariausia praėjusių metų pabaigos interneto komentaruose. Kalbėta, žinoma, apie įvykius Garliavoje ir galimą prievartinį mergaitės paėmimą iš gimtųjų namų. Didžiulį žmonių pasipiktinimą sukėlė žinia, kad įtariamos pedofilijos auka atiduodama žmogui, su kuriuo gyvendama, pagal niekaip nepabaigiamą bylą, ji ir patyrė seksualinę prievartą. Aktyviausieji prabilo apie pilietinį pasipriešinimą.

Pasaulio ekonomika rodo tendencijas, būdingas Didžiajai depresijai. Baisūs žodžiai, tačiau jie ne mano. Tai pasakė garsiausi pasaulio ekonomistai, o dabar pakartojo ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde. Čia jau nebe juokai… Ir kaip tyčia Lietuvoje klostosi chaotiška situacija, kai nebežinai, kokie sprendimai bus priimami rytoj ir kas tai darys.

Prieš pat Naujuosius sueis 14 dienų terminas, per kurį tariamo ar tikro, tariamų ar tikrų pedofilų medžiotojo, keistomis aplinkybėmis žuvusio ar nužudyto Drąsiaus Kedžio dukrelė turi būti perduota savo motinai. Atrodytų, kas čia tokio? Teisinį ginčą laimėjo viena iš konkuruojančių pusių – mama. Kėdainių teismo sprendimą reikia vykdyti ir nusiraminti. Savaime viskas susitvarkys.

Dar dvi dienos, ir nuplasnos paskutiniai šių metų kalendoriaus lapeliai, o mes atversime naują kalendorių, kuriame – net 366 lapeliai! Taip, ateinantys metai keliamieji, nes vasaris turės ne 28, o 29 dienas. Gimusieji vasario 29-ąją teisėtai švęs savo gimtadienį. Tokia prabanga jiems būna tik kas ketveri metai.

Metų upė turi dvejopą skaičiavimą – gamtiškąjį, arba tikrą, ir kalendorinį. Vaizdžiai sakant, pagal pirmąjį daugiau gyvena gyvūnija, pagal antrąjį – mes, žmonės. Nors gamtos kalendorius turėtų, kaip kadaise, būti svarbiausias ir vienintelis visai Žemėje gyvenančiai gyvasčiai. Kalendoriniai metai aiškūs: keturi metų laikai, 365 arba 366 dienos, 12 mėnesių…

Su liberalių pažiūrų Donaldo Tusko Vyriausybe buvo siejamos naujų Lietuvos ir Lenkijos santykių pradžios viltys. Tačiau, atrodo, kad rimtesnių postūmių galime ir nesulaukti. Naujos atominės elektrinės projektas, turėjęs suvienyti Baltijos trejetą ir Lenkiją, atrodo, įkals dar didesnį politinį pleištą kaimyninių valstybių bendradarbiavime.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. draudžia bet kokias privilegijas. Bet kokiu pagrindu. Ir bet kam. Tačiau kai kurios Lietuvos mažumos galvoja kitaip ir pastoviai jų reikalauja. Kartais netgi pastumdami save į kuriozišką padėtį! Kaip antai, paprašydami JAV užstoti lenkų mažumą prieš Lietuvos valdžią ir priversti ją vietoj lygių galimybių suteikti akivaizdžių lengvatų!

Ir apsišovė.

„Snoro“ afera vėl visu ryškumu atskleidė svarbiausią mūsų valstybės ydą: neveiksnią kontrolę. Prašau suprasti teisingai. Įvairių kontrolierių tikrai pakanka. Dažnai net per daug. Mat jie turi savybę daugintis ir plėstis, kur tik įmanoma. Tačiau visa tai jie gali daryti pirmiausia todėl, kad patys yra beveik nekontroliuojami.

Ne, tai nebus komentaras apie homoseksualų teises į šeimą. Manau, turime daug didesnių problemų. Sako, visa Europa stovi ties žlugimo riba, o euras beveik pasmerktas. Jei ne išnykimui, tai bent jau ženkliam nuvertėjimui.

Apokaliptinės pranašystės, greičiausiai neišsipildys. Tačiau Europa ir galbūt visas pasaulis akivaizdžiai klimpsta į ekonominio sąstingio fazę. Bent jau tokia tikimybė šiuo metu yra pati didžiausia. Taigi Lietuvai reikia būti pasirengusiai atlaikyti dar vieną smūgį iš išorės. Po 2008-2009  metų krizės visą laiką augęs eksportas, nuo kurio esame labai priklausomi, traukiantis rinkoms, vėl ims mažėti. Sunkiau bus pasiskolinti ir pinigų.

Ne taip seniai politologai ėmė plačiai vartoti sąvoką „žlugusi valstybė“ (failed state). Įtakingas JAV žurnalas „Foreign Policy“ kasmet skelbia „Žlugusių valstybių indeksą“, kuriame pagal 12 kriterijų klasifikuojamos visos 177 pasaulio valstybės. Lietuva šiame gana formaliame sąraše atrodo visai neblogai. Dabar užimame 149 vietą, aplenkę kaimynus Estiją (140), Latviją (135), Lenkiją (146) ir netgi Italiją (147).

Pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, kuriuo remiasi demokratija ir kapitalizmas. Pirkdamas prekę ar paslaugą tiki, kad nebūsi apgautas. Lygiai taip pat rinkdamas aukščiausią ar žemiausią valdžią manai, kad ji atsižvelgs į tavo lūkesčius. Žinoma, netiki visu šimtu procentų, tačiau jei visai netikėtum, elgtumeisi kitaip.

Rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatai daugumą apžvalgininkų privertė suabejoti Vladimiro Putino įvaizdžio stiprybe ir rinkėjų pozicijos vieningumu. Stebint valstybinius Rusijos televizijos kanalus ar klausantis angažuotų radijo stočių susidaro tvirtos valdžios ašies, kurią sudaro prezidentas D. Medvedevas ir premjeras V.Putinas vaizdinys, tačiau po truputį ši iliuzija bliūkšta. Nepaisant to, kad „Vieningoji Rusija“ prieš pat rinkimus metė stiprų „kozirį“ – Dmitrijus Medvedevas galima sakyti „perleido“ kitos kadencijos sostą V. Putinui – žmonių akyse tai virto tik politinės situacijos stagnacijos įteisinimu.