Prisipažįstu: apie visas valdžios institucijas buvau šiek tiek prastesnės nuomonės. Tiesa, gal dar šitas pažadas nebus įvykdytas, gal dar ne visi „Snoro“ indėlininkai savo pinigus atgaus iki Naujųjų metų, bet vis dėlto nesitikėjau, kad taip atsitiks. Na, jeigu atsitiks, tai bus galima visus pagirti.
Perduodamas estafetę žiemai, ruduo pagaliau susigėdo, kad šiemet žmonėms per geras, ir paleido darganų ir vėtrų žirgus. Gal kad lapkritį vis gyrėme, vėtra Ignalinos kraštą šįkart aplenkė. Stipresnio vėjo šuorai kai kur ir pas mus vieną kitą silpnesnį medį nulenkė, šakas aplaužė, stogus apipešiojo, bet didesnių bėdų, kaip kitur Lietuvoje, nepadarė. Gruodis pasitiko su šiluma ir vegetuojančiais augalais, šalčio artimiausiu metu niekas nežada, o kada sulauksime sniego, taip pat nežinia…
„Snoro“ banko žlugimas atskleidė ne tik tą, beje, seniai visiems žinomą faktą, kad Lietuvoje žmonių, sugebančių pelnytis kitų sąskaita, netrūksta, bet ir tai, kad Lietuvos žiniasklaida nesugeba, o veikiau – nenori nešti žmonėms tiesą. Beje, ir tai jau seniai visiems žinoma. Tačiau šį kartą vadinamojoje respublikinėje „žiniasklaidoje“ buvo pripainiota daug, o kai kurie tų pripainiojimų pateko ir į rajoninę spaudą.
„Mūsų Ignalinos“ redakcijai,
rajono Tarybos nariui Jonui Baltakiui
Dažniausiai į redakciją žmonės kreipiasi papuolę į aklavietę, kitaip tariant, nebematydami kitos išeities ir nerasdami teisybės kitose institucijose. Į panašią situaciją papuolėme ir mes, N. Daugėliškio miestelio gyventojai. Labai jau nesinori į viešumą kelti ir visiems demonstruoti savo bėdų, bet kad kitaip ir nebeįmanoma.
Už lango dabar niūriausios metų dienos, tačiau šiųmečio lapkričio keiksnoti vis vien liežuvis nesiverčia. Atrodo, šis mėnuo, kaip ir visas besibaigiantis ruduo, šiemet iš kailio neriasi, kad žmogui įtiktų, kad tik jų, išėjus į gatvę, į šuns dienas nedėtume. Šiemet net lietus – ne lietus, vėjai – ne vėjai, šlapdribos, lapkričio pusseserės, dar visai nebuvo užsukusios. Vietoje sniego tik kelios snaigės paerzino. Šaunuolis, lapkrity!..
Sulaukėme pirmos snaigės. Sakau vienaskaitos linksnyje, nes išties nesnigo, o tik pabiro kelios pavienės snaigės. Šį savaitgalį lapkritis, atrodo, atsitokėjo, kad jis ne koks rugsėjis ir ėmė bjurti. Nepiktai, tik iš reikalo. Tačiau jau pirmadienio orų prognozėse vėl saulė šypsosi…
Šią savaitę pratrūko skandalų terba. Pabiro ant Lietuvos galvos vienas už kitą riebesni įvykiai. Trečiadienis pribloškė banko griūtimi. Na, kaip mus tikina didžiosios galvos, niekas nesugriuvo, „Snoro“ banką valdžia tik nacionalizavo, ir tai, sako, laikinai. Bet žmonės subruzdo. Juk jau esame bankų apiplėšti ne kartą, nuo jų visos krizės prasidėjo, tad ramink neraminęs tautą, ji panikuoja. Ypač tie, kas „Snore“ laiko savo pinigus. Nors Lietuvos banko bosas V. Vasiliauskas ir teigia, kad visi indėliai iki 100 tūkst. eurų yra apdrausti ir visiškai saugūs. Kas atsitiko?
Praėjusią savaitę respublikine vadinama žiniasklaida paskelbė pritrenkiančią žinią, teisingiau, išvadą: didžiausias mirštamumas yra Varėnos, Zarasų, Ignalinos rajonuose, mažiausias – didmiesčiuose, todėl sveikiau yra gyventi Vilniuje ar Kaune, negu kurortiniais vadinamuose rajonuose.
Nežinau, kokio profesoriaus išvadomis rėmėsi žiniasklaida. Šiaip jau, švelniai kalbant, profesoriai pas mus irgi kažkokie nususę, kaip ir žiniasklaida, jeigu spręsime pagal tą profesorių iš reklamos, kuris, atrodo, apie biblioteką nėra girdėjęs. Juk kiekvienas mąstantis žmogus, darydamas išvadas iš mirtingumo rodiklių, pirmiausia būtų pasidomėjęs, kokia tuose rajonuose yra gyventojų sudėtis pagal amžių. Suprantama, kad rajonuose, kuriuose absoliučią gyventojų daugumą sudaro pensinio amžiaus žmonės, mirtingumas bus didesnis. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad senelių namuose gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu vaikų namuose – o kaip kitaip paaiškinsi tą faktą, kad senelių miršta tiek kartų daugiau, negu vaikų?
Tuoj lapkričio vidurys, o dar sniego neuostėme. Tuoj gruodis, o dar kai kurių augalų vegetacija tebevyksta. Kaime rožyną dar per Vėlinių savaitgalį į eglišakių žiemos kailinius įvilkom, o užvakar žiūriu – rožės atšaka, išlindusi pro eglišakių rūbą, nauju pumpuru moja. Žydėti rengiasi. Prieš mėnesį ar dar anksčiau internetinėje erdvėje platinti pranešimai, kad šiųmetė žiema, kaip reta, bus itin šalta. Šią savaitę Europos sinoptikai jau eina atbulom, sako, kad žiema bus „minkšta“, su dažnais atlydžiais, šlapdribom ir net žiemos lietumis. Kad nešalta, kaip ir gerai (ir pigiau), bet tokia žiema – peilis sveikatai…
Gyvulių pasaulyje – viskas paprasta. Vyresni žmonės tikriausiai dar prisimena, kaip karvę tekdavo pas bulių vesti, kumelę – pas eržilą… Na, dabar prireikus tiesiog atvažiuoja veterinaras. Bet nei anksčiau, nei dabar niekas paskui veršiukui ar kumeliukui tėvo neieško.
O štai žmonių pasaulyje viskas gerokai sudėtingiau. Kažkodėl dauguma subrendusių Lietuvos piliečių, na, tokių neišmanėlių, kurie nežengia koja kojon su pažangiausiais Europos protais – ir net pavadina juos puspročiais, iki šiol tebėra įsitikinę, kad vaikui ne tik motinos, bet ir tėvo reikia.
