Nė dienos be karo – toks turėtų būti svarbiausias žmonijos šūkis. Teigiama, kad per pastarąjį šimtą metų nebuvo nė vienos dienos, kad kur nors pasaulyje nebūtų kariaujama. Kai kurie karai jau tęsiasi daugiau kaip pusę amžiaus. Pavyzdžiui, Korėjoje karas prasidėjo 1950 metais, ir iki šiol tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų taikos sutarties nėra – tik paliaubos.
Referendumas dėl žemės, kuriam iš anksto buvo pranašaujama liūdna baigtis, taip liūdnai ir baigėsi. Dabar referendumo iniciatoriai ir organizatoriai kaltę dėl to verčia visiems kitiems, visų pirma Seimui, paskyrusiam tokią blogą referendumo datą. Matote, vasara. Jeigu referendumas būtų buvęs bent jau pavasarį, žmonės jame būtų dalyvavę aktyviau.
Prisiminus pastarąjį ilgąjį savaitgalį, kuris oficialiai vadinosi Joninėmis, galima pasakyti, kad šiemet jos buvo ne tokios triukšmingos. Ar išgerta buvo mažiau, negu per panašias šventes pernai ir užpernai, pasakyti sunku. Viena vertus, buvo šalta, todėl degalų pasišildymui reikėjo daugiau. Kita vertus, dėl to šalčio ir lietaus nemaža dalis gėrikų liko namuose ir gėrė, nenutoldami nuo atsargų ir šaldytuvo. Na, ir nusigalavusių nuo persigėrimo (ne tik alkoholio, bet ir ežerų bei upių vandens) atrodo, buvo mažiau.
Tarp Lietuvos atstovų Europarlamente – nemaži pasikeitimai. Ar tai turės kokios nors įtakos Lietuvos gyvenimui, ar tik, kaip mėgsta sakyti politologai, padidins Lietuvos matomumą, dabar spėlioti sunku. Žinant, kad iš viso europarlamentarų yra pusaštunto šimto, o iš Lietuvos į Briuselį važiuos viso labo 11, tikėtis, kad Lietuvos balsas bus girdimas, žinoma, galima, bet kad į jį bus atsižvelgta – naivoka, tiesa?
Yra Lietuvoje tokia sritis, kurios liesti nevalia. Kitur reformas daryti – prašom, atrodo, ten sėdintys valdininkai ar kitokie neva specialistai įsitikinę: nesvarbu, kokios reformos bus, jie visas pergyvens ir išliks, net dar geriau įsitaisys. Tačiau jeigu kas nors pakrapšto sveikatos apsaugą, turiu galvoje – koks nors ministras pakrapšto, tuoj kyla didžiulis triukšmas, o pats ministras būna suvalgomas.
Stichija siautėja, stichija šėlsta, švelniausiai pasakius – stichija pokštauja. Tokiais tat epitetais apibūdinami vėjo išrauti medžiai ir nunešti stogai, o kartais – ir iki pamatų sugriauti namai. Dar pridėkite krušos išdaužytus pasėlius, šiltnamius ir vėl kenčiančius stogus… Vis kalta stichija. Kitaip tariant, gamta.
Tiesą sakant, nusišnekėjusi valdžia – jokia čia naujiena. Kas mėnesį būtų galima apie ją rašyti, o gal ir dar dažniau. Na, dabar dar kartą nusišnekėjo, susigalvojusi įvesti naują mokestį – automobiliams, ir padidinti seną – akcizą alkoholiui. Patikslinsiu, kad nusišnekėjo ne visa koalicija, o tik socialdemokratai, kurie valdžioje turi daugumą ir todėl drąsiai siūlo visokiais kvailystes. Bet tai šiai partijai, mano nuomone, irgi jokia naujiena, ypač šiais laikais, kai premjero Algirdo Butkevičiaus valia visais klausimais yra sudaromos darbo grupės.
Sako, taip mąsto gaidys, paskui vištą bėgdamas. Nežinia, kaip tai žmonės sužinojo, bet taip jau šneka. Ar panašiai galvoja vienas pretendentas į Lietuvos prezidentus – taip pat sunku spręsti, kaip ir apie tą gaidį.
Tik prizai pralaimėjusiam tose lenktynėse nevienodi. Gaidžiui – šiluma, pretendentui… Iš kaimo pažiūrėjus, atrodytų, kad pretendentui apskritai varžybose dalyvauti nevertėtų, o stojus prie starto – svajoti apie garbingą antrą vietą, antrą vietą nuo galo užleidžiant varžovei.
Ir apie ką rašyti: apie prezidento rinkimus ar apie Eurovizijos rinkimus? Tiesą pasakius, apie prezidento rinkimus nelabai ką gali parašyti. Viskas vyko taip, kaip jau įprasta. Buvo labai nuobodi, gal net nuobodesnė, negu kitais kartais, trinkimų kampanija. Čia spausdindama padariau klaidelę – žinoma, turi būti „rinkimų“, nes net į smegenų trinkimo kampaniją, kaip kad per rinkimus į Seimą būna, tai nebuvo panašu. Na, pasitaikė pažadų tapus prezidentu padaryti tai, ko prezidentas padaryti negali, nes tai jam nepriklauso, bet ir tai ne per daugiausiai.
Daug gražių žodžių yra pasakoma apie tai, kas visai negražu. Arba bent jau gražu nedaugeliui. Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, bet tai reiškia tik tai, kad kiekvienam galima turėti savo nuomonę, kuri neretai nesutampa su visuotinai skleidžiama. O demokratinėse valstybėse už nuomonę netgi nebaudžiama. Keista, ar ne? Štai žiniasklaida mums pasakoja, neretai net susigraudindama nuo susižavėjimo, kad vos tik atšilus orams kaimas pradeda laukti turistų, o sulaukęs sutinka juos vos ne išskėstomis rankomis.
„Vaikų teisių“ gynėjai nerimsta. Dabar jie susigalvojo ne tik uždrausti taikyti vaikams fizines bausmes, bet ir palikti juos be priežiūros iki septynerių metų. Apie plekšnojimą padaužai per užpakalį, kaip vaikų teisių pažeidimą, jau seniai kalbama. Jau turime užsiauginę vieną lepšių kartą. Nuėjus vaikučiui į mokyklą, pažymių jam rašyti negalima, nes tai traumuoja nesubrendusią vaiko psichiką, egzaminų jam reikia kuo mažiau, nes tai irgi tą pačią psichiką traumuoja, ir kas užauga? Psichai?
Jungtinėse Valstijose yra miestų, kuriuose lietuvių bendruomenės gana gausios. Tuo nuo seno garsėja Čikaga, nemažai lietuvių Los Andžele, dabar lietuviai pamėgo ir šiltąją Kaliforniją. Malonu pasivaikščioti po lietuvių gyvenamas vietas: gatvių pavadinimai užrašyti lietuviškai, gali išvysti lietuviškų mokyklų iškabų, o JAV piliečio pase ir ypač dažniausiai naudojamame dokumente – vairuotojo pažymėjime – pavardės užrašytos lietuviškais rašmenimis, su visais ą, č, š ir panašiai. Nieko nepadarysi, demokratiška šalis.
Mūsų šaunusis jaunimas ir toliau skriaudžiamas. Įsivaizduojate, dabar visi tie mokytojai, nesuprantantys ir negalintys suprasti jaunimo vargų, siūlo įvesti dar porą egzaminų. Žodžiu, greitai bus kaip sovietmečiu. Dėl sovietmečio – šiek tiek perlenkiu lazdą. Juk jeigu sakysime tiesą, tai anais blogais laikais reikėdavo mokytis. Šiais gerais laikais – reikia baigti vidurinę ir aukštąją, reikia gauti atestatą ir diplomą.
Iki tų dienų, kai pradės skambėti nuvalkioti pasakymai apie prezidento rinkimų tiesiąją, dar toloka. Bet kandidatų komanda, kartkartėmis pasistumdydama alkūnėmis, jau skuba užimti geresnes pozicijas. Apie vienybę šioje komandoje kalbėti neverta, ir nei šis, nei tas būtų: tokiuose rinkimuose, kai išrenkamas vienas, draugystei vietos nėra. Didysis stumdymasis, aišku, dar prieš akis, kol kas kandidatai skuba surinkti reikiamą kiekį parašų.
Šiemet kažkodėl atrodo, kad po rudens iš karto ateina pavasaris. Sniego, galima sakyti, neturėjome, nors, tiesa, ant keliuko palei mišką sekmadienį dar buvo storas ledo sluoksnis. Na, bet pas mus Mažulonyse sniegas visada ilgiau užsilaiko. O šiaip – šalčiai irgi gal mėnesį šiek tiek pagąsdino. Tiesa, žiemkenčius sušaldyti sugebėjo, bet, kaip sakoma, prieš gamtą neprapūsi. Gal, sakau, mūsų žemdirbiai kartais per daug dejavo ir skundėsi be reikalo, tai dabar lengviau – yra kuo skųstis…
Žiemos olimpiada Sočyje baigėsi. Sako, ten daug skandalų buvę, bet aš ten nebuvau ir jų nemačiau, todėl apie juos tegul rašo tie, kurie geriau žino. Juo labiau kad skandalų ta proga pakankamai ir Lietuvoje buvo. Na, gal žiniasklaida apie tai mažiau rašo ir šneka. Ir tai nenuostabu, nes „prisidirbo“ šį kartą patys žurnalistai. Nors net nežinau, ar tuos, kurie šnekėjo apie sporto varžybas, bandė jas komentuoti, galima vadinti žurnalistais.
Tiesą sakant, nusišnekėjusi valdžia – jokia čia naujiena. Kas mėnesį būtų galima apie ją rašyti, o gal ir dar dažniau. Na, dabar dar kartą nusišnekėjo, susigalvojusi įvesti naują mokestį – automobiliams, ir padidinti seną – akcizą alkoholiui. Patikslinsiu, kad nusišnekėjo ne visa koalicija, o tik socialdemokratai, kurie valdžioje turi daugumą ir todėl drąsiai siūlo visokiais kvailystes.
Gyventų Kristijonas Donelaitis šiais laikais – vieną savo „Metų“ skyrių tikrai pavadintų ne „Žiemos vargai“, o „Žiemos linksmybės“. Beje, mums „Pavasario linksmybės“ gali tapti „Pavasario vargais“, bet kol kas – linksminamės. Pašalome vieną mėnesį, o štai sniego kol kas dar nesulaukėme. Na, dar ne gegužė. Jeigu kas šiemet nori turėti žiemos vargų – gali, kastuvą paėmęs, pabandyti daržą sukasti. Bet jeigu linkęs tikro pavasario laukti – belieka linksmybių ieškoti.
Kas sako, kad valdžia žmonėmis nesirūpina? Štai nuo vasario 1 pradėjo veikti dar vienas pagalbos telefonas, kuriuo bus galima skambinti, dingus vaikams. Ir kai tėvai nežino, kur vaikas dingo, ir kai vaikelis jau ne pirmą kartą iš namų pabėga. Labai negeranoriški valdžios atžvilgiu žmonės sako, girdi, tai tik dar vienas „skambučių centras“, kuris faktiškai bus tarpininkas tarp žmogaus ir policijos.
Retkarčiais į internetinį mūsų laikraščio puslapį žvilgteliu: gal ten koks įdomesnis komentaras pasirodė, gal dėl ko nors būtų galima pasiginčyti. Bet jeigu vietinių agresyvių liberastų neužkabinu, tai visi, atrodo, yra patenkinti ir sutinka su viskuo, ką parašau. Gal tai galima paaiškinti tuo, kad jaunimui tokie dalykai nerūpi, o senimas nelabai prie interneto pratęs. Gaila, žinoma, jeigu taip yra. Laimei, neseniai teko su viena kolege iš senų laikų pasišnekėti, tai tiesiog pratęsiu tą pokalbį.
Jeigu nežiūrėsi, kiek pinigų turi kišenėje ir kokios kainos, tai gyvenimas gali pasirodyti esąs gana linksmas. Ypač jeigu radijo pasiklausai, televizorių pažiūri, internetinę spaudą pavartai (mėtyti pinigus respublikinei „popierinei“ – ji to nenusipelnė). Štai viename portale skaitau pavadinimą: „Estijos ministras lietuvius išvadino kvailiais“. Iš karto linksma pasidaro: žmogus pasakė nepagalvojęs, vadinasi, pasakė tai, ką galvoja. Bet kai perskaitai straipsniuką, paaiškėja, kad estas ne visus lietuvius kvailiais pavadino, o tik pasakė, kad Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių.
