Lietuvos abiturientai laikė pirmą egzaminą. Tai buvo anglų kalbos egzaminas. Šiaip jau normaliose, gal teisingiau – save gerbiančiose valstybėse iki šiol labiausiai gerbiamas yra gimtosios, arba valstybinės, kalbos egzaminas. Bet juk atėjo tolerancijos laikai ir todėl laikas pamiršti nacionalistines nuostatas.

Devynios auklės – vaikas be galvos. Taip žmonės kalba, ir ne veltui sakoma: žmonės kalba – žmonės žino. Mūsų šiandieniniame gyvenime pavyzdžių, kai kuo daugiau šnekų – tuo mažiau darbų, nors vežimu vežk. O kai pasižiūri į praeitį, nors ir nelabai tolimą, pamatai, kad tada apie tai nešnekėjo, bet to ir nebuvo.

Dabar madinga kalbėti apie orų gyvenimą, teisingiau, apie tai, ko Lietuvoje nėra. Pasiklausai ir paskaitai, ir supranti, kad oriai gyvenančių, suprask, turinčių pakankamai pinigų, vos vienas kitas. Kiti pinigų oriam gyvenimui neturi, nes jų darbai „neoriai“ apmokami. Todėl geriau jau nedirbti ir neoriai gyventi iš pašalpų, bent jau galima skųstis, kaip bloga.

Lietuva atšventė Motinos dieną. Graži šventė ir tiems, kurie turi (dar turi) motinas, ir toms, kurias vaikai sveikino. Bet tą dieną man kažkokių ne tokių minčių kilo, kažkodėl užsinorėjo kitaip į tą šventę pažvelgti. Šiaip Motinos diena turėtų būti šeimos šventė. Bet kodėl tik mama sveikinama, tarsi be tėvo galima būtų apsieiti? Argi vienos motinos vaikus augina?

Per rinkimus nemaža dalis tautos balsuoja už tuos, kurie žada daug padaryti tada, kai ateis į valdžią. Ir dar už tuos (irgi nemaža dalis), kurie ką nors duoda („nusviedžia“): degtukų su Konstitucinio teismo gerokai apipešioto erelio Paksiaus atvaizdu ar sumuštinių su Viktoro dešra.

Kur pažiūri, Lietuvoje viskas aukštyn kojomis. Štai visokias socialines išmokas didinti turėtų socialdemokratai, o mažinti – konservatoriai, kaip visame pasaulyje elgiasi panašios pakraipos partijos. Tuo tarpu Lietuvoje – atvirkščiai: konservatoriai pašalpas mokėjo visiems norintiems, o socialdemokratai pradėjo kalbėti apie tai, kad mokėti reikėtų ne visiems, kurie nori, o tik tiems, kuriems tų pašalpų tikrai reikia.

Šiaip jau sakyti, kad kultūros nėra, negalima. Kai kur turime „kaimo kultūros židinių“, nesvarbu, kaip juos dabar vadiname: kaimo seklyčiomis ar, kaip buvome įpratę, „kultūrnamiais“. Ar juose kas nors kultūringai lankosi – čia jau kitas dalykas. Turime bibliotekų, kuriose besilankančius kai kur, ko gero, galima ant pirštų suskaičiuoti. Turime žmonių, kurie rūpinasi kultūra bendruomenėse, seniūnijose, savivaldybėse… Galų gale, turime net Kultūros ministeriją su kultūros ministru, beje, tarsi ir saviškį, mūsų visų (ar bent daugumos balsavusiųjų) į Seimą rinktą.

Šiaip jau Lietuvoje ne beraščiai rengiami, o vaikučiai sėkmingai, kaip sako neva raštingi valdininkai, išugdomi beraščiais. Apskritai pas mus dabar visi labai mokyti. Vidurinę baigia visi, kas tik nori, ir kažko išmokę, ir nieko neišmokę, nes tokia tvarka: vaikui reikia suteikti vidurinį išsilavinimą. Kitaip tariant, vidurinio mokslo baigimo atestatą. Nors ir tai jau kažkaip kitaip pradėta vadinti: pagrindiniu išsilavinimu.

Ar Žemės dienos proga pasėdėjote tamsoje? Ar išjungėte šeštadienį nuo 20:30 iki 21:30 nereikalingus elektros prietaisus, pavyzdžiui, televizorių, ir taip suteikėte Žemei atokvėpį? Kitaip tariant, ar pajutote atsakomybę už planetos ateitį? Jeigu negirdėjote apie šią gražią iniciatyvą, paaiškinsiu plačiau, kad bent po metų galėtumėte taip pasielgti.

Naujojo Katalikų Bažnyčios vadovo puolimo ilgai nereikėjo laukti. Purvinoji žiniasklaida – o gal ją reikėtų vadinti tiesiai: iškrypėlių valdoma žiniasklaida, – neišskiriant ir Lietuvos „atstovų“, netruko rasti popiežių Pranciškų „kompromituojančios“ medžiagos.

Kažkokia Kultūros ministerijos komisija siūlo leisti rašyti dokumentuose pavardes originalo kalba. Tiksliau – rašyti dokumentuose raides, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje, bet yra vartojamoje lenkų kalboje. Na, tai ne nauja, Seimas kartą jau balsavo dėl tokio pasiūlymo ir jo nepriėmė. Naujas yra kitas šios komisijos pasiūlymas: mažumų gyvenamose teritorijose leisti tos mažumos kalba rašyti ne tik gatvių pavadinimus, bet ir vietovardžius – miestų ir miestelių, kaimų ir kaimelių, upių ir ežerų pavadinimus.

Štai kaip kartais nutinka – tenka paprieštarauti savo gerbiamo laikraščio gerbiamai žurnalistei. Na, gal neprieštarauti, gal tik žvilgtelėti į tą pačią problemą kiek kitu kampu. 2011 metais Policijos departamentas skyrė beveik 90 milijonų litų baudų, iš kurių surinkta tik šiek tiek daugiau negu dvi dešimtys milijonų litų.

Gerą širšių lizdą pajudino sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis. Apie jo ketinimus prispausti uodegą visokiems „uabams“, besipelnantiems valstybės ir ligonių sąskaita, jau pasakyta nemažai. Gal šį kartą apie tuos, kurie ypač aršiai priešinasi tokiems ministro norams, ir „nuostabiausius“ jų argumentus.

Kadaise buvęs premjeras Gediminas Vagnorius įėjo į istoriją „vagnorkėmis“ – manau, prisimenate, kad taip vadinosi vadinamieji pinigai. O dabar į istoriją, nors ir ne taip garsiai, taikosi įeiti aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, žieminės žūklės mėgėjams privalomai įvedęs smaigus, jau pavadintus „mazurikais“. Šios naujovės priešininkai aiškina, kad „mazurikai“ gal išgelbės tik vieno iš šimto įlūžusių žvejų gyvybę, todėl verčiau aplinkos ministras įsakytų leisti ant ledo tik tuos, kurie vilki neskęstančius kostiumus. Manau, aišku, kad tokios tvarkos labiausiai norėtų šių kostiumų gamintojai ir pardavėjai, nes priversti visus pirkti kelis šimtus kainuojančią aprangą – tokia mintis turbūt jokiam ministrui į galvą neateis. O dėl to vieno, kuris išsigelbės iš šimto – galėsit jo paklausti, ar jis patenkintas smaigais.

Ar gerai gyvenate, brangūs skaitytojai? Norėjau paklausti: ar gyvenate kaip kiaulės? Nesupratote ar gal net įsižeidėte? Tada pasakykite, ar jūsų gerove Briuselis rūpinasi? Teisėmis rūpinasi, čia nieko neprikiši. Rūpinasi net tada, kai to neprašome. O gerove – Briuseliui kiaulių gerovė svarbiau. Tiesa, iš pradžių buvo susirūpinta vištų gerove. Taip susirūpinta, kad po visų tų vištidžių reformų (žodis, Lietuvoje jau tampantis keiksmažodžiu) kiaušiniai perpus pabrango.

Mes vėl turėsime reformų. Štai sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis nusprendė reformuoti sveikatos reformą. Būtų sveikintinas dalykas (jeigu žodį „sveikintinas“ priskirtumėm arčiau sveikatos), tik pirmieji ministro ketinimai kai kam atrodo keistoki. Štai, kaip sako žiniasklaida, ministras teigia, kad privačioms gydymo įstaigoms reikėtų palikti tik tokį gydymą, kokio valstybinės nesiūlo.

Sakoma, kad socializmo gerbėjai gali būti patenkinti – dabar Lietuvoje minimali mėnesinė alga pakilo iki tūkstančio litų. Jie beveik teisūs, bet tik beveik. Tiesa, kaip ten būtų buvę prie socializmo, mes taip ir nesužinojome, nors ir buvo teigiama, kad jis jau sukurtas. Mat buvome mokomi, kad prie socializmo kiekvienas gaus pagal darbą, o kai bus sukurtas („pastatytas“) komunizmas – kiekvienam bus atseikėta pagal poreikius.

Įsivaizduokite: nueinate į kokią nors maisto prekių parduotuvę ir ten pamatote skelbimą, kad maisto kainos „truputį“ padidintos. Ir visa tai daroma ne parduotuvės savininkų, o pardavėjų ir jūsų pačių labui: surinkti pinigai bus skirti pardavėjams premijuoti, be to, burtų keliu bus atrinkti ir laimingieji pirkėjai, kurie bus apdovanoti už tai, kad perka šioje parduotuvėje. Žodžiu, pirkite ir džiaukitės.

Naujoji valdžia jau žada vykdyti savo pažadus – didinti minimalų atlyginimą ir mažinti akcizus. Paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad nuo Naujųjų minimalus atlyginimas veikiausiai padidės iki 900 litų. O gal net iki 1000 litų, bet tik po kruopščių apsvarstymų ir paskaičiavimų, ar valstybė gali tai sau leisti. Po rinkimų A. Butkevičius mažiau pažadus prisimena ir šiaip atsakingiau pradėjo elgtis, net šnekėti.

Mes vis savo kieme kapstomės, vis savo smulkiais rūpestėliais užsiėmę. Dejuojame, kad Lietuvoje ne vienas tūkstantis žmonių miegoti eina nevalgę, gal nepagalvoję, kad geriant ir užkąsti reikia, o gal todėl, kad pinigų tik degtinei užtenka. Dejuojame, kad valdžia vagia, tarsi ne patys tokią išsirenkame. Pavydime kaimynui, kuris „turi pinigų“…