Londono olimpiados atidarymas tapo visuotinės tolerancijos (lietuviškai – pakantumo, žodžiu, to, ką galima pakęsti) pamoka. Plačiai nuskambėjusio ir įvairių laisvių bei teisių gynėjams labai patikusio bei rekomenduojamo filmo „Lūšnynų milijonieriaus“ Denio Boilo (atsiprašau, jeigu šito ne visai anglo anglišką pavardę parašiau netiksliai) režisuotas renginys – pavyzdys to, kaip reikia žvelgti į istoriją, kaip reikia gerbti viską, kas buvo, ir rasti esmę bei sektiną svarbą ten, kur kiti šitų dalykų nė su žiburiu nerastų. Šiais laikais tai vadinama gal net ne tolerancija, o politiniu korektiškumu.

Trejus metus tauta labiausiai pasitiki Prezidente Dalia Grybauskaite, trejus metus tauta įsitikinusi, kad Prezidentė D. Grybauskaitė geriausiai atstovauja jos interesus. Tiesa, žvilgtelėjus į reitingus, kyla nemažai klausimų. Kaip gali tikėti apklausomis, kai ta pati partija vienoje apklausoje surenka trejetu procentų daugiau (ar mažiau) balsų, o kitoje – priešingai, argi tai nepriklauso nuo to, kas rengia ir kas užsako apklausas?

Reklama – galingas įrankis, pasinaudodami kuriuo, vieni siekia prisikimšti kišenes kitų sąskaita. Gera reklama – tokia, kurią norisi žiūrėti. Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip vaikai žiūri reklamą per televiziją? Ogi dažniausia išpūtę akis, susidomėję. Vadinasi, reklamos kūrėjai sugeba pritraukti, sugeba sudominti. O pritraukti ir sudominti žmonės perka, ir neretai tai, ko  jiems visai nereikia.

Iš tikrųjų, kaip sakoma, įdomus klausimas: kur tie vagys sėdi? Drįsčiau išsakyti savo nuomonę: tik ne kalėjime.

Beje, Seimas, baigdamas vasaros sesiją, dar kartą mane apvogė – kai atmetė Prezidentės veto ir sumažino PVM tarifą nuo 21 iki 9 nuošimčių. Valstybei tai per metus kainuos 70 milijonų litų.

Ignalina tampa didmiesčiu. Anaiptol ne todėl, kad miestas puikiai tvarkosi, kad gražiai atrodo suremontuotos gatvės, kad remontuojami visuomeninės paskirties pastatai. Žinome, kad didmiesčių visokių yra, ir jeigu apsiribosime Lietuvos „didmiesčiais“, tai kokiame nors Panevėžyje, kuriam nuolat trūksta pinigų gėlėms, užtat netrūksta valdininkų algoms, jautiesi kur kas prasčiau. Visi žino, kad tai nuo miesto valdžios priklauso – bent jau Lietuvoje.

Ar girdėjote, kad Lietuvoje kuriama bananų augintojų asociacija? Taip, pas mus jau atsirado ūkininkų, kurie pasiryžę imtis šių skanių bei maistingų vaisių auginimo ir konkuruoti su visokiomis Afrikos šalimis ir Indijomis.

Būsimi asociacijos nariai supranta, kad tai padaryti bus nelengva. Jau pirmieji žingsniai parodė, kad bananų augintojams teks susidurti su begale sunkumų. Ta žolė, kurios vaisiai ir yra bananai, pasirodo, išauga iki 18 metrų. Taigi, teks pasirūpinti didesniais negu įprasta šiltnamiais. Aišku, kad tokiems šiltnamiams šildyti ir rusiškų dujų reikės daugiau, o jos, žinia, brangios, todėl bananai irgi žada būti nepigūs. Bet jie bus lietuviški!

Vėl tenka šaukte šaukti apie tragišką Lietuvos gyventojų padėtį. Tai daryti paskatino žinutė „Valstiečių laikraštyje“. Joje rašoma, kad Lietuvos ūkininkai, išleidę vaikus į mokslą, priversti pirkti jiems butus – Vilniuje ar Kaune, nelygu kur sūnelis ar dukrelė susirengė mokslus krimsti. Pasirodo, ūkininkai suskaičiavo, kad pirkti geriau apsimoka, negu nuomotis. Be to, su ta nuoma dar ir papildomos problemos: nuomojamuose butuose vaikučiai nesijaučia taip laisvai, kaip nuosavuose. Todėl geriau jau nupirkti butą.

Ar girdėjote, kaip sukčiai Šakarvos kaime iš vienos moteriškės 10 000 litų išviliojo? Jei girdėjote, tai gal girdėjote ir apie tai, kaip teisėsaugos pajėgos surengė operaciją ir surado tą sukčių, kuris moteriškei iš Šakarvos, jos anūkėliu apsimetęs, skambino? Negirdėjote? Teisingai, negalėjote girdėti, nes nieko panašaus nebuvo. Na, panašus dalykas buvo: tokia operacija buvo surengta Alytaus pataisos namuose.

Sakoma, kad mūsų rajone nedarbas – vienas didžiausių Lietuvoje. Štai prieš savaitę paskelbtais darbo biržos duomenimis, darbo neturi septyniolika ir dvi dešimtosios procento. Žinoma, tai nereiškia, kad tie, kurie darbo neturi, iš tikrųjų to darbo ieško ar bent jau nori dirbti. Gal koks specialistas galėtų paaiškinti tokį tinginystės reiškinį, gal net vienai priežasčiai surasti didelių mokslų nereikėtų…

Kartais išgirstame, kad tai šen, tai ten telefoniniai sukčiai, pranešę apie tariamai į bėdą patekusį giminaitį, išviliojo iš žmogaus nemažą sumą pinigų. Pagailime žmogaus, juk dažniausiai tai būna kokia nors nelabai raštinga senutė, negirdėjusi apie tokias apgaules. Šiek tiek rečiau tenka išgirsti, kad žmogus kokios nors valstybinės struktūros darbuotojams apsimetusiems sukčiams, padiktavo prisijungimo prie banko sąskaitos kodus. Irgi pagailime…

Regioninės spaudos leidėjai – gal kai kurie, o gal ir pati asociacija – nenori, kad mokesčių našta jų leidžiamai spaudai būtų sumažinta.

Nors puikiai žinome, kad rajono laikraščiams išsilaikyti sunku, kad jų leidėjai nuolat skundžiasi PVM mokesčiu ir pašto įkainiais, jokio paradokso šiame teiginyje nėra. Ir nėra todėl, kad didžioji žiniasklaidos dalis, skaičiuojant pagal „auditorijos aprėpimą“, Lietuvoje gyvuoja gerai, gal net galima pasakyti – klesti, todėl skųstis visos spaudos bėdomis yra neteisinga.

Skaičiau ne per seniausiai pasvarstymus apie tai, kad sovietmečiu benzinas kainavo 7–8, o vėliau – 15–20 kapeikų, apie tai, kad tada, tais gerais laikais, buvo pasiektas geras kainų lygis. Skaičiau ir mąsčiau: ar žmogus negyveno tais laikais ir nežino, ko ir kiek buvo galima nusipirkti už atlyginimą, ar jis svarsto pagal principą: jaunystėje ir mergos buvo gražesnės, ir oras šiltesnis, nes kojos ne taip šaldavo…

Ar dalyvavote akcijoje „Darom“?

Pas mus, kaip, beje, ir visur kitur, kitose šalyse, žmones galima suskirstyti į dvi grupes: į tuos, kurie šiukšlina, ir į tuos, kurie tvarko. Smulkiau pirma grupė skirstoma (pasiskirsto) į teršiančius savo kieme, teršiančius už savo kiemo ribų ir teršiančius visur. Antrą grupę sudaro tie, kurie tvarkosi savo namuose, ir tie, kurie tvarko kitų prišnerkštas vietas.

Jau žinome, kad spalio 14 d. rinksime naują Seimą: atitinkamą potvarkį (dekretą, ar kaip jis ten vadinasi) pasirašė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Viskas pagal įstatymus: eilinių rinkimų datą būtina paskelbti, likus iki jų pusei metų.

Tiesa, kai kurie seimūnai dar bando siūlyti surengti priešlaikinius Seimo rinkimus: girdi, ši valdžia prasta, išsirinksime kitą – bus geresnė. Bet tai jau beveik iš fantastikos srities, kaip sakydavo anais laikais – imperialistinė propaganda.

Balandžio 5 d. turėtų prasidėti vadinamasis Kauno pedofilų teismas. Dabar jau sunku suprasti, kas bus teisiamas, ir net už ką, nes visi, kaip sakoma, „figūrantai“ sėkmingai iškeliavo į aną pasaulį. Ir tas, kurio buvo ieškoma, ir tas, kuris buvo saugomas. Pirmasis mirė, kaip skelbia mūsų garbioji teisėsauga, „užspringęs skrandžio turiniu“, antrasis nuskendo baloje, kurioje vandens buvo – vos iki kelių.

Be krizių apsieiti tiesiog negalime. Štai ir dabar valdžia, užuot priiminėjusi reikalingus įstatymus, aiškinasi tarpusavio santykius, ir kuo tai baigsis – kažin, ar kas gali tiksliai nuspėti. Jau kalbama, kad konservatoriai nebesusitars su Liberalų ir centro sąjunga, todėl jiems belieka viena išeitis – mažumos vyriausybė.

Nepriklausomybės atkūrimo dieną lietuviai dar kartą padarė gėdą Lietuvai: jie žygiavo svarbiausia Vilniaus gatve ir skandavo: „Lietuva – lietuviams!“ Negana to: jie davė peno Maskvos propagandistams, kurie po jų eisenos vėl galės kalbėti apie lietuvių nacionalistus.

Iš tikrųjų, kaip čia dabar mes nepagalvojome, kas gali nepatikti Maskvai. Štai kas atsitinka, kai nesitariame su Kremliaus koridorių žinovais.

Galų gale sulaukėme – Ignaliną aplankė Darbo partijos pasiuntiniai. Paties didžiausio lietuvių tautos gelbėtojo Viktoro Uspaskich nebuvo, užtat kita viršūnėlė (negi išrūgas vadinsi grietinėle) malonėjo atvažiuoti. Žinoma, kalbėjo apie tai, kaip gerai bus po rinkimų, jeigu tauta į valdžią išrinks darbiečius.

Šiaip jau rinkiminiai pažadai buvo gana migloti – na, bus geriau, ir viskas, nes dabartinė valdžia daro blogai, o jie darys geriau. Pakels, išvystys, ūkiškiau naudos, bedarbiams duos darbo. Gerai dar, kad nepasakė: privers bedarbius dirbti.

Tikrai, kiek žmonių – tiek nuomonių. Štai vieni mano, kad mėšlą į laukus galima vežti dar sniegui nenutirpus, nes paskui gali kiti darbai susitrukdyti. O kiti įsitikinę, kad reikia palaukti tikro pavasario, nes tirpstančio sniego vanduo vertingas medžiagas išplauna.

Kažin, ar politikoje šis pavyzdys tinka? Kada, kiek laiko likus iki rinkimų, reikia pradėti rinkimų kampaniją, kurios esmę pas mus, Lietuvoje, galima būtų apibūdinti labai trumpai: derk ant kitų, kiek tik gali, ir dar truputį.

Mokytojai streikuoti rengiasi. Ne visi, bet tie, kurie gyvenimu nepatenkinti, ketina kažkurią dieną vaikų nemokyti. Galima būtų paklausti – kuo tie vaikai dėti, bet geriau neklausinėti. Atsakymo vis viena nesulauksi. Geriau paklausti, kuo mokytojai nepatenkinti.

Pirmiausia, mokytojai norėtų didesnių atlyginimų. Kaip sakoma, norėti neuždrausi. Šiaip jau mokytojų atlyginimas – žinoma, palyginus su kitais atlyginimais Lietuvoje, – nėra toks prastas. Bet jis linkęs mažėti, nes mažėja darbo krūvis, o pastarasis mažėja todėl, kad Lietuvoje mažėja vaikų. Žinia, mažiau dirbi – mažiau gauni.

Lietuvoje labai mylimi tinginiai ir kiti tiesiog parazitai. Taip mylimi, kad kitiems, normaliai darbą dirbantiems, vaikus auginantiems, paprasčiausiai gyvenantiems tos meilės ir nebelieka.

Apie ką šiomis dienomis daugiausiai buvo kalbėta per radijo ir televizijos žinių laidas? Žinoma, apie šaltį. Apie to šalčio pasiglemžtas aukas. Skaičiuota, kiek kur žmonių sušalo, aikčiota, kad kai kur valdžia nepasirūpino šąlančiais savo piliečiais.