Įsivaizduokite: nueinate į kokią nors maisto prekių parduotuvę ir ten pamatote skelbimą, kad maisto kainos „truputį“ padidintos. Ir visa tai daroma ne parduotuvės savininkų, o pardavėjų ir jūsų pačių labui: surinkti pinigai bus skirti pardavėjams premijuoti, be to, burtų keliu bus atrinkti ir laimingieji pirkėjai, kurie bus apdovanoti už tai, kad perka šioje parduotuvėje. Žodžiu, pirkite ir džiaukitės.
Naujoji valdžia jau žada vykdyti savo pažadus – didinti minimalų atlyginimą ir mažinti akcizus. Paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad nuo Naujųjų minimalus atlyginimas veikiausiai padidės iki 900 litų. O gal net iki 1000 litų, bet tik po kruopščių apsvarstymų ir paskaičiavimų, ar valstybė gali tai sau leisti. Po rinkimų A. Butkevičius mažiau pažadus prisimena ir šiaip atsakingiau pradėjo elgtis, net šnekėti.
Mes vis savo kieme kapstomės, vis savo smulkiais rūpestėliais užsiėmę. Dejuojame, kad Lietuvoje ne vienas tūkstantis žmonių miegoti eina nevalgę, gal nepagalvoję, kad geriant ir užkąsti reikia, o gal todėl, kad pinigų tik degtinei užtenka. Dejuojame, kad valdžia vagia, tarsi ne patys tokią išsirenkame. Pavydime kaimynui, kuris „turi pinigų“…
Naktinė koalicija šeštadienio naktį Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju išsirinko Darbo partijos atstovą Vytautą Gabšį, o eiliniu pirmininko pavaduotoju tapo „Tvarkos ir teisingumo“ partijos narys Kęstas Komskis. Didelio triukšmo dėl šio naktinio žygio nebuvo. Ir tai suprantama: juk tai ne kokia nors mokesčių reforma, po kurios žiniasklaidai teko mokėti tokius pat mokesčius, kaip ir visiems rinkos dalyviams.
Patvirtindamas Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje, Konstitucinis Teismas priėmė… Na, jeigu kartosime kairiąją giesmę giedančius žurnalistus, tai turėsime pasakyti, kad tai buvo vienintelis teisingas sprendimas, sveiko proto pergalė, galų gale, demokratijos pergalė. Bet gal patikslinkime: tai buvo dešrų, kaip pagrindinio demokratinio įrankio rinkimų kovoje, pergalė.
Rinkimai sėkmingai baigėsi. Tiesa, yra kalbų, kad dar visko gali būti, bet, žinote, maža ko žmonės prikalba. Štai ir po šių rinkimų pradėta kalbėti, kad kai kurios mūsų valstybės institucijos laikosi kur kas geriau, negu jos apie tai šneka, ir žmonėms jų vis dar labai reikia. Kalba eina apie Lietuvos paštą. Todėl žiūriu į antro rinkimų rato rezultatus, išspausdintus „Mūsų Ignalinoje“, ir džiaugiuosi.
Aną dieną per televiziją parodė stebuklingus akinius. Na, tokius, kokie galų gale atpratins mūsų vaikučius negirtuokliauti, gal teisingiau – nepradėti gerti. Mat žmogus, užsidėjęs tuos akinius, pasijunti tarsi girtas – ir galva sukasi, ir kojos neklauso. Šių akinių propaguotojai teigė, kad mūsų vaikučiai, išbandę tokius akinius, pamatys, kad gerti yra negerai, kad išgėręs žmogus nekaip jaučiasi ir todėl patys nė nebandys alkoholio. O tai reiškia, kad mūsų jaunuoliai, vaikinai ir merginos, išaugs blaivininkais ir, laikui bėgant, visa lietuvių tauta bus blaivi.
Ar paaukojote produktų „Maisto bankui“? Ne? Tai kodėl esate tokie nesusipratę ir nedalyvaujate tokiose gerose ir taip plačiai išreklamuotose akcijose? Juk tikrai galėjote nupirkti vargšams nepasiturintiems Lietuvos gyventojais to, ko patys nevalgote. Tikrai, argi gaila žmonėms, kurie patys negali (visi puikiai žinome, kad nemaža dalis paprasčiausiai nenori, tingi) užsidirbti.
Kai sekmadienį buvau balsuoti, girdėjau, kaip komisijos narės tarpusavyje kalbėjosi: „Na, dabar aprašys“. Ne, neaprašinėsiu. Ir be manęs rašančių apie rinkimus užteks. Geriau jau pakalbėkime apie ką nors įdomesnio, kaimo žmogui artimesnio. Sakysim, apie… Oi ne, ne apie tai, apie ką jūs pagalvojote, perskaitę pavadinimą. Taip tiesiai kalbėti apie mėšlą negalima. Negražu.
Štai jau beveik ir rinkimų sulaukėme. Nieko, gyvensim toliau. O kol kas kažkaip norisi „perbėgti“ partijas ir partijukes, pažiūrėti, ką čia jos neįgyvendinamo mums žada. Pirmas numeris – tik rinkimų biuletenyje, ne gyvenime – Liberalų sąjūdis. Sutrumpintoje rinkimų programoje ši partija žada, kad nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios 3500 litų, nebereikės mokėti „Sodros“ mokesčių. Taigi, tai dideliems ponams tarnaujanti partija.
Turbūt dar yra prisimenančių, kaip anais laikais rengdavo kolchozų susirinkimus. Skelbimo apie šį žymų įvykį apačioje paprastai būdavo parašyta: „Po susirinkimo bus rodomas kino filmas“. Anais gūdžiais laikais taip žmones viliodavo į susirinkimus, o šiais prašviesėjusiais – į susitikimus su besiveržiančiais į Seimą kandidatais. Štai šį antradienį kandidatė į Seimo narius Leta Kalinauskaitė, kaip rašoma skelbime (kuriame kažkodėl nenurodoma, kad ši panelė priklauso partijai „Tvarka ir teisingumas“), susitiks su rajono bendruomene, o po susitikimo bus rodomas vaidybinis filmas „Pilotas“.
Man 105, ir mano tikroji pavardė yra Justinas Piliponis. Nežinantiems dar priminsiu, kad esu pirmojo lietuviško fantastinio romano „Antrasis pasaulio tvanas“, išėjusio 1930 metais, autorius… Bent jau taip savo komentare, paskelbtame „Mūsų Ignalinos“ interneto svetainėje, mane įsivaizduoja viena liberalų gerbėja.
Prieš savaitėlę MI perskaičiau repliką apie tokią Ievą Kindurytę, pristatytą kaip apygardos rinkimų komisijos narę. Na, apie tą pačią, kuri braidė po ne tą pievą… Perskaičiau kartą, kitą, bet taip ir nesupratau, kokia partija ją į tą komisiją delegavo. Prisipažinsiu, dar pagalvojau: ko čia dabar tai reikėtų slėpti?
Sveiki sulaukę naujo mulkinimo sezono. Neilgai jis truks, mėnesiuką, bet išgirsime… ne, nerašysiu – ko negirdėję, o parašysiu taip: išgirsime tai, ką jau ne kartą girdėjome, kuo patikėjome ir už ką, tais gražiais žodžiais patikėję, balsavome.
Taigi, ir vėl kiekviena partija ištraukė grėblį rinkėjams ir tikisi, kad jie vėl ant jo užlips, vėl gaus kotu per kaktą ir gerai gavę – iš laimės apsvaigę – balsuos taip, kaip reikia tai konkrečiai partijai.
Žudikui norvegui Andersui Breivikui, kuris šaltakraujiškai išžudė 77 žmonės, Norvegijos teismas skyrė 21 metus nelaisvės. Už vieną auką – po 3 mėnesius ir 6 dienas. Metus A. Breivikas jau atsėdėjo, liko sėdėti 20. Pirmieji A. Breiviko kalėjimo metai Norvegijai kainavo 2 milijonus eurų. Na, šalis turtinga. Didesnės bausmės Norvegijos teismas negalėjo skirti. Kalėjimo iki gyvos galvos bausmės šioje šalyje atsisakyta 1971 metais.
Rugsėjo pirmoji turėtų kažką simbolizuoti, kaip ir viskas pas mus. Jeigu neklystu, simbolizuoja ji žinių dieną. Vaikučiai tą dieną pirmą kartą nueina į mokyklėlę ir sukiša rankas į žinių aruodą – semtis tų žinių. Na, aš nekalta, jeigu jums tai nuskambėjo dviprasmiškai, jeigu jums semtis iš aruodo – tai jau kažkas tokio nelabai teisėto, bet malonaus. Čia viskas teisėta, bet ne visada labai malonu.
Ar girdėjote tą nesąmonę, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija? Manau, nesąmones mes visi linkę išgirsti pirmiausia, juoba ir visokie radijai, ir televizijos su jomis mus stengiasi supažindinti pirmiausia ir gausiausia: o gal patikėsime? Nesąmonė tai todėl, kad religingas žmogus tiki. Bet ar lietuviai tiki krepšiniu (gal čia reikėtų sakyti – į krepšinį)? Taip, bet tik tol, kol krepšininkai laimi. O kai pralaimi – kaip elgdavosi stabmeldžiai, kad jų stabukai jiems nepadėdavo? Taip, sumesdavo tuos stabukus į laužą ir sudegindavo, o vietoj jų išsidroždavo naujus.
Visi džiaugiamės Rūtos Meilutytės auksu. Bet ar mums nekeista, kad ji nebuvo pakviesta į dopingo kontrolę? Kad nesugedo ją vežęs autobusas? Kad dar kas nors neatsitiko, kas būtų sutrukdę jai tai padaryti?
Yra nuomonė, kad čia nėra ko stebėtis – štai jeigu Rūtai iš anksto būtų pranašautas koks nors medalis, ir ypač jeigu dėl to medalio jai būtų reikėję kovoti su brite, tada kitas reikalas. Būtų nutikę taip, kaip po pirmos varžybų dienos antroje vietoje buvusiai Austrai Skujytei: ji vienintelė buvo pakviesta (labai jau švelnus pasakymas, iš tikrųjų tokio „kvietimo“ atsisakyti negalima) į dopingo kontrolę. Rūta būtų pakviesta varžybų išvakarėse, ir kuo vėliau.
Londono olimpiados atidarymas tapo visuotinės tolerancijos (lietuviškai – pakantumo, žodžiu, to, ką galima pakęsti) pamoka. Plačiai nuskambėjusio ir įvairių laisvių bei teisių gynėjams labai patikusio bei rekomenduojamo filmo „Lūšnynų milijonieriaus“ Denio Boilo (atsiprašau, jeigu šito ne visai anglo anglišką pavardę parašiau netiksliai) režisuotas renginys – pavyzdys to, kaip reikia žvelgti į istoriją, kaip reikia gerbti viską, kas buvo, ir rasti esmę bei sektiną svarbą ten, kur kiti šitų dalykų nė su žiburiu nerastų. Šiais laikais tai vadinama gal net ne tolerancija, o politiniu korektiškumu.
Trejus metus tauta labiausiai pasitiki Prezidente Dalia Grybauskaite, trejus metus tauta įsitikinusi, kad Prezidentė D. Grybauskaitė geriausiai atstovauja jos interesus. Tiesa, žvilgtelėjus į reitingus, kyla nemažai klausimų. Kaip gali tikėti apklausomis, kai ta pati partija vienoje apklausoje surenka trejetu procentų daugiau (ar mažiau) balsų, o kitoje – priešingai, argi tai nepriklauso nuo to, kas rengia ir kas užsako apklausas?
Reklama – galingas įrankis, pasinaudodami kuriuo, vieni siekia prisikimšti kišenes kitų sąskaita. Gera reklama – tokia, kurią norisi žiūrėti. Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip vaikai žiūri reklamą per televiziją? Ogi dažniausia išpūtę akis, susidomėję. Vadinasi, reklamos kūrėjai sugeba pritraukti, sugeba sudominti. O pritraukti ir sudominti žmonės perka, ir neretai tai, ko jiems visai nereikia.
