Tikrai, kiek žmonių – tiek nuomonių. Štai vieni mano, kad mėšlą į laukus galima vežti dar sniegui nenutirpus, nes paskui gali kiti darbai susitrukdyti. O kiti įsitikinę, kad reikia palaukti tikro pavasario, nes tirpstančio sniego vanduo vertingas medžiagas išplauna.

Kažin, ar politikoje šis pavyzdys tinka? Kada, kiek laiko likus iki rinkimų, reikia pradėti rinkimų kampaniją, kurios esmę pas mus, Lietuvoje, galima būtų apibūdinti labai trumpai: derk ant kitų, kiek tik gali, ir dar truputį.

Mokytojai streikuoti rengiasi. Ne visi, bet tie, kurie gyvenimu nepatenkinti, ketina kažkurią dieną vaikų nemokyti. Galima būtų paklausti – kuo tie vaikai dėti, bet geriau neklausinėti. Atsakymo vis viena nesulauksi. Geriau paklausti, kuo mokytojai nepatenkinti.

Pirmiausia, mokytojai norėtų didesnių atlyginimų. Kaip sakoma, norėti neuždrausi. Šiaip jau mokytojų atlyginimas – žinoma, palyginus su kitais atlyginimais Lietuvoje, – nėra toks prastas. Bet jis linkęs mažėti, nes mažėja darbo krūvis, o pastarasis mažėja todėl, kad Lietuvoje mažėja vaikų. Žinia, mažiau dirbi – mažiau gauni.

Lietuvoje labai mylimi tinginiai ir kiti tiesiog parazitai. Taip mylimi, kad kitiems, normaliai darbą dirbantiems, vaikus auginantiems, paprasčiausiai gyvenantiems tos meilės ir nebelieka.

Apie ką šiomis dienomis daugiausiai buvo kalbėta per radijo ir televizijos žinių laidas? Žinoma, apie šaltį. Apie to šalčio pasiglemžtas aukas. Skaičiuota, kiek kur žmonių sušalo, aikčiota, kad kai kur valdžia nepasirūpino šąlančiais savo piliečiais.

Sakoma, kad gyvename praradimų amžiuje. Tiesa, visada būdavo taip: viena prarandi, kita – atrandi. Trumpai tai būtų galima apibūdinti vienu sakiniu: anūkai gimsta, seneliai miršta. Bet ką daryti, kai prarandi, nieko už tai negavęs?
Štai, atrodo, būsimame Seime nebus žmogaus, kuris tautą galėtų pamokyti sekso paslapčių. Linksmintojų, ko gero, bus, bent jau tarp kandidatų jų užtenka, ne vienos, kaip šiame Seime, o kelių partijų gretose.

Vilniaus 1-asis apylinkės teismas nusprendė, kad Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio per televiziją išsakytoje frazėje, kad „kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“, nėra nusikaltimo sudėties.

Šitaip politikas kalbėjo apie sovietinės kariuomenės vykdytas žudynes atmintiną Sausio 13-ąją. Bet, anot teismo, A. Paleckis neneigė sovietinės agresijos, už ką įstatymu numatyta atsakomybė ir už ką jį būtų galima bausti, o tik išreiškė savo nuomonę. Esą A.Paleckis tai ne tvirtino, o tik darė prielaidą.

Esame nelaimingiausia šalis. Pagal apklausas – paskutiniame penketuke pasaulyje. Visi juodaodžiai, geltonodžiai, raudonodžiai, jau nekalbant apie tokius pat, kaip mes, baltuosius, yra laimingesni. Tais anais laikais raudonoji propaganda mums jau beveik buvo įpiršusi, kad kažkur Afrikoje žmonės blogiau, skurdžiau gyvena, kad kitur pasaulyje visokie kruvini ginkluoti konfliktai, cunamiai, žemės drebėjimai, badas…

Ar neteko Jums girdėti tokios frazės: „Tragišką Sausio 13-ąją sutinkame, nelabai priartėję prie to, už ką kovojome“?

Tada gal ir pasakėčią apie lauką arusią musę prisimenate? Jei ne, priminsiu, kad labai pavargo musė, visą dieną tupėjusi ant lauką arusio jaučio rago.

Viskas kaip visada: vieni naujais metais džiaugiasi, kiti senus su šiokiu tokiu liūdesiu prisimena. Ką čia daug spėliosi, kokie naujieji bus. Gal geriau prisiminti, kokie senieji buvo. Vėlgi reikėtų pasakyti, kad vieniems jie buvo geresni, kitiems prastesni.

O čia valdžia jau žada visokias pašalpas mažinti. (Štai jau ir apie šiuos metus pradėjau.) Tai yra pernelyg žiauru. Juk jeigu žmogus negali tris dienas negėręs išdirbti, tai jis yra ligonis ir jam turi būti mokama, na, jei ne daugiau, kaip sveikam ir galinčiam dirbti, tai bent tiek pat. Tiesa, nelabai tikiu, kad pašalpos bus mažinamos ar visai atimamos, nes Lietuva, žinia, yra „švogerių“ kraštas, o argi giminę, tegul ir prasigėrusią, skriausi?

Iki Kalėdų – nepilna savaitė. Tada jau visi vieni kitus sveikins. Pirmiausia, žinoma, artimuosius. Na, o paskui – ir visus kitus, kaimynus ir pažįstamus. Juk paprastai buvo sakoma, kad Kalėdos – džiaugsmo šventė.

Kodėl parašiau – buvo sakoma? Ogi todėl, kad dabar jau reikia gerai pasvarstyti: kokios šventės yra kalėdos? Kai paklausai ir pasižvalgai, atrodo, kad tai diena, kai visi vienas kitam ką nors dovanoja. Jau prieš mėnesį, o gal dar anksčiau, per visus radijus ir televizijas mums, nesusipratėliams, pradėta aiškinti, kad artėja kalėdos, todėl reikia skubėti pirkti dovanų. Ir kuo daugiau, ir visiems, nieko neužmirštant.

Valdžia vis pinigų ieško – kitų metų biudžetui. Mat mes, visi Lietuvos gyventojai, sumokame per mažai mokesčių, ir jų viskam neužtenka. Tai aš sakau be jokios ironijos: juk niekas nenuginčys, kad neužtenka.

Nesvarstysiu, ar visiems tiems, kuriems kitų metų biudžete atriekta storesnė ar plonesnė riekė, kai kuriems ir su sviestu, o kitiems ir dešros uždėta, tiek ir reikėtų duoti. Juoba kad, politikams tą biudžetą besvarstant, toks dalykas išryškėjo: liberalai pasakė, kad už biudžetą jie balsuos tik tada, jeigu taupoma bus pensininkų sąskaita. Visiems kitiems biudžete skirta, na, beveik gerai, o štai pensininkams – per daug, todėl nereikėtų skubėti atkurti jiems pensijas.

Prisipažįstu: apie visas valdžios institucijas buvau šiek tiek prastesnės nuomonės. Tiesa, gal dar šitas pažadas nebus įvykdytas, gal dar ne visi „Snoro“ indėlininkai savo pinigus atgaus iki Naujųjų metų, bet vis dėlto nesitikėjau, kad taip atsitiks. Na, jeigu atsitiks, tai bus galima visus pagirti.

„Snoro“ banko žlugimas atskleidė ne tik tą, beje, seniai visiems žinomą faktą, kad Lietuvoje žmonių, sugebančių pelnytis kitų sąskaita, netrūksta, bet ir tai, kad Lietuvos žiniasklaida nesugeba, o veikiau – nenori nešti žmonėms tiesą. Beje, ir tai jau seniai visiems žinoma. Tačiau šį kartą vadinamojoje respublikinėje „žiniasklaidoje“ buvo pripainiota daug, o kai kurie tų pripainiojimų pateko ir į rajoninę spaudą.

Praėjusią savaitę respublikine vadinama žiniasklaida paskelbė pritrenkiančią žinią, teisingiau, išvadą: didžiausias mirštamumas yra Varėnos, Zarasų, Ignalinos rajonuose, mažiausias – didmiesčiuose, todėl sveikiau yra gyventi Vilniuje ar Kaune, negu kurortiniais vadinamuose rajonuose.

Nežinau, kokio profesoriaus išvadomis rėmėsi žiniasklaida. Šiaip jau, švelniai kalbant, profesoriai pas mus irgi kažkokie nususę, kaip ir žiniasklaida, jeigu spręsime pagal tą profesorių iš reklamos, kuris, atrodo, apie biblioteką nėra girdėjęs. Juk kiekvienas mąstantis žmogus, darydamas išvadas iš mirtingumo rodiklių, pirmiausia būtų pasidomėjęs, kokia tuose rajonuose yra gyventojų sudėtis pagal amžių. Suprantama, kad rajonuose, kuriuose absoliučią gyventojų daugumą sudaro pensinio amžiaus žmonės, mirtingumas bus didesnis. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad senelių namuose gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu vaikų namuose – o kaip kitaip paaiškinsi tą faktą, kad senelių miršta tiek kartų daugiau, negu vaikų?

Gyvulių pasaulyje – viskas paprasta. Vyresni žmonės tikriausiai dar prisimena, kaip karvę tekdavo pas bulių vesti, kumelę – pas eržilą… Na, dabar prireikus tiesiog atvažiuoja veterinaras. Bet nei anksčiau, nei dabar niekas paskui veršiukui ar kumeliukui tėvo neieško.

O štai žmonių pasaulyje viskas gerokai sudėtingiau. Kažkodėl dauguma subrendusių Lietuvos piliečių, na, tokių neišmanėlių, kurie nežengia koja kojon su pažangiausiais Europos protais – ir net pavadina juos puspročiais, iki šiol tebėra įsitikinę, kad vaikui ne tik motinos, bet ir tėvo reikia.