Nuo žiedų lūžta obelų šakos, visuose sodo kampeliuose trykšta pavasario gyvybė, o mes, su dėde Jonu, ramiai kalbamės apie riedantį gyvenimą. Ir primena jis man Vinco Krėvės skerdžių Lapiną. Ramus, šviesaus žvilgsnio, su tvirtais argumentais apie žemiškos būties sąvokas.

„Dievas – žmonių sukurta iliuzija save paguosti. Visai kas kita – kosmosas, žvaigždžių išsidėstymas, lemiantis žmogaus likimą. Gimiau birželio 22-ąją, kuomet ilgiausia diena metuose ir trumpiausia naktis. Gal gimimo data darė įtaką mano ilgaamžiškumui“, – masto Lietuvos cimbolų karalius Jonas Lechovickas, už mėnesio švęsiantis savo 95-ąjį gimtadienį.

„Sulaukę mano amžiaus, žmones sako, kad „dziena – viekas“. Kol akys regi – džiaugiesi, eini. Rodos, myli visa ir visus. Koks pavasario žalumos grožis, gėlių žydėjimas, lakštučių čiulbesys. Nepasiduodu. Nors dar vieną dieną nugyvent, dar vieną…

Jauni išeina, o ką mums kalbėt. Niekada negalvojau, kad tiek metų sulauksiu. Daug sirgau. Gražus amžius, o vis neturiu galutinio atsakymo, kas tvarko žmogaus gyvenimo trukmę. Svarbiausia, stengtis dorai ir gerai nugyventi čia, žemėje, mokėt būti laimingu, kitus padaryt laimingais, o ten… laukia nežinomybė. Niekas juk neatėjo iš anapus ir nepapasakojo, kaip ir kas“.

Paklaustas, ar dažnai paima cimbolus į rankas, dėdė Jonas šypteli ir parodo savo instrumentą – dvasios draugą nuo trisdešimties metų, padėtą ant spintos.

„Guli mano hobis. Jau du mėnesiai kaip negroju. Jaunystėje mėginau groti įvairiais instrumentais – armonika, gitara, mandolina, bet niekas taip neprilipo, kaip cimbolai. Esu laimingas savamokslis. Myliu muziką, dainas.

Kiek apvažiuota per tuos metus – liaudies šventės, festivaliai, koncertai. Padėkos raštų, diplomų, apdovanojimų prikraučiau pilną priekabą. Linksmai gyvenau. Jaučiausi visiems reikalingas. Žmona suprato, palaikė, išleisdavo į keliones, pati prižiūrėdama ir tris vaikus, ir visus keturis namų kampus. Jau 73-eji metai esame kartu.

Sovietmetis pagadino žmones. Nežino, kas yra gaspadarka (ūkininkavimas), nemoka nuosekliai gyventi, ramiai ir sąžiningai dirbti. Bet, manau, kad jau atėjusios naujos kartos bus šviesesnės, daugiau supras, turės reikalingo veržlumo ir mokės vertinti gyvenimo duoną.

Kažkada galvojau savo cimbolus palikti muziejuj, bet matau, kaip anūkas Darius mėgina perprasti grojimo subtilybes, teks savo palikimą perduoti jam.

Man vis keista, kad ir jaunesni skundžiasi greitu laiko bėgimu. Rytas – vakaras, rytas – vakaras. Gal pačiame kosmose dėl žmonių išrasto atomo vyksta kažkokie procesai“, – svarsto ilgaamžis.

Bet dėdė Jonas ilgai negali ramiai pasėdėti, kalbėti apie pasaulį ir muziką be savo mėgstamo užsiėmimo, todėl, pasistatęs kėdutę, nusikelia cimbolus nuo spintos ir virtuvėje sutrenkia smagią polkutę.

Visa aplinka atgyja nuo stebuklingų instrumento garsų. Rankos su muštukais greitai bėginėja stygomis, šilta šypsena šviečia muzikanto veide. Kas atspės, kiek šiam žmogui metų?.. O ir kam spėlioti, nes jo muzika lieka lengva, jauna ne pirmą šimtmetį, gydanti ir gaivinanti pavargusias širdis.

Jei dėdė Jonas nebūtų toks laisvamanis, primenantis skerdžių Lapiną, sakyčiau, kad jo talentas Dievo duotybė… Bet muzikantas dažnai mėgsta kartoti, kad visas laimes ir nelaimes sukuriame  patys. Tokiu atveju, visą Jono Lechovicko sėkmės paslaptį palieku jo mylimam kosmosui ir žvaigždynams, kurių mįsles, ne pirmi metai, bando įminti kaimo šviesuolis .

O gal neverta abejoti muzikanto mintimis, sutikti, kad tai – paties talentingo žmogaus rankomis sukurta savo gyvenimo laimė? Kas žino… 

Autorės nuotr.