Ignalina liūdi netekusi nuostabaus žmogaus ir talentingo, savo kraštą garsinusio menininko Gintaro Černiaus. Jo sukurtos skulptūros, stogastulpiai, meniški medžio paveikslai išsibarstę po visą Lietuvą, daug

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga, Brangiausi žmonės eina ir palieka… Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa, Ir atminty gyvi išlieka. Šiandien, rugsėjo 3 d., į paskutinę kelionę

Į Amžinybę, sulaukęs 96-erių, išėjo paskutinis gyvenęs rajone (Ignalinoje) buvęs partizanų ryšininkas Mečislovas Petkevičius-Vytenis. Jis gimė gretimame Tauragnų krašte, Minčiakampyje, prie Utenio ežero. Kiek vėliau

Lietuvos žemei atsisveikinant su vasara, margaspalvės gėlės barsto savo žiedlapius, lyg atsisveikindamos su ja ir garbia Ignalinos žemių dukra, Nepriklausomos Lietuvos kultūros pamatų kūrėja Irena Seliukaite. Nuo žmogaus valios nepriklausantis laikas anksčiausiai saulę pasitinkančio krašto dukrą puošusias  spalvas ir šilumą išsivedė, brėkštant rugpjūčio 26-os rytui. Vilniuje į buto langus besibeldžiantis klevas nebespėjo jai pasekti rudeninės sakmės, nebepradžiugino savo žaižaravimu…

2017 m. rugsėjo 11 d. mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas monsinjoras Ignas Jakutis. Ignas Jakutis gimė 1937 m. lapkričio 4 d. Ignalinos rajone, Kalviškių kaime, Justino ir Antaninos šeimoje. Pakrikštytas Dūkšto bažnyčioje. Jis buvo trečiasis vaikas šeimoje: turėjo vyresnius brolį Kazimierą ir seserį Marytę ir jaunesnius brolį Antaną, seseris Nastutę ir mažąją Teresę, išgyvenusią vos mėnesį. Būdamas vos penkerių, Ignas neteko mamos. Tėvas vedė antrą kartą ir su žmona Uršule susilaukė dukros, kurią, kitiems vaikams prašant, pakrikštijo Teresėlės vardu. Dar po septynerių metų, 1949-aisiais, susirgęs plaučių uždegimu mirė ir Igno tėvas.

Vakar anksti ryte po neilgos, bet sunkios ligos, eidamas 77-uosius metus, iš gyvenimo išėjo rajone žinomas žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Mamertas Krapauskas. Jis, lyg karys, žurnalistikos arenose kovojo iki paskutinės minutės, liga į patalą paguldė dirbantį, atrodė, dar stiprų ir visur skubantį su redakcijos užduotimis.

Vakar ryte pribloškė žinia – pakirstas sunkios ligos, Amžinybėn išėjo Alfredas, kurso draugas, tiesiog draugas, kraštietis. Paskutinį kartą telefonu kalbėjomės prieš porą savaičių. Žinojau jo nelaimę, todėl neskambinau, nelindau į akis, buvom sutarę, kad jis pats paskambins, kai tik galės. Nesutramdomas optimistas, tokiu buvo iki paskutinės minutės. Apie savo ligą, kaip visada apie šį bei tą juokaujant, lyg tarp kitko, prasitarė jau po Naujųjų, po atliktos operacijos.

Kai Išeina Žmogus, artimus jo sielai žmones užvaldo begalinis skausmas, liūdesys ir kankinantys klausimai. Valdas Išėjo, o mūsų širdį graužia kaltės skausmas, kad nepadarėme visko, ką galėjome padaryti. Žinojome apie liūdesį, apie širdgėlą, apie svajones, bet nedarėme nieko… Tiesiog buvome stebėtojais. Kažkas bandė dalinti patarimus, kažkas buvo nebyliu klausytoju… Regis per dažnai mes bijodami ir perdėtai vaidindami mandagius neištiesiame taip reikalingo peties artimam, neištariame taip reikalingo paguodos žodžio… Visada viską suprantame per vėlai… Taip buvo ir bus amžinai…