„…Už mėlynų miškų pavargus saulė leidžias,
nupuolė ant žolės jau vakaro rasa…“

Irena VELIČKIENĖ

Per rasotas, gėlėmis nusėtas pievas, per suartų dirvų kupreles atskuba rytas. Jį skelbia dar miegančio kaimo gaidžiai, o plaukianti lakštingalos giesmė išdalino šaltinio tyrumą, ežero gaivumą, žalumą žolės atsibudusiems miškams.

Koks aukštas ir giedras vasaros Dangus! Kvepiantis šienu ir žemuogėmis! Takelis, vingiuojantis per žydinčią pievą, bėga tolumon ir jauti, kaip gyslomis kraujas tvinksi muzikos ritmu.

Ši diena – Tavo. Tavo ir ta žemė, ir tie medžiai, ir tos žydinčios pievos.

Ežeras iš tolo sumirga žydrom bangom nuo vėjo kvėpavimo. Ežeras – kaip ištisa žydra liūliuojanti pieva, pilna saulės spindulių ir vandens lelijų. Kaip nemylėti vasaros gėlių, paukščių giesmės, ežero ošimo!

Ak, kaip daužosi širdis – rodos ims ir iššoks tokią šiltą, šviesią Joninių naktį! Juk tik tokią naktį gimsta meilė ir viltis, pildosi visos svajonės ir randi tai, ko ieškai.

Nuo Joninių nakties meilės niekur nepabėgsi, jinai visur Tave pavys.

Tikėk šią naktį paukščiais, skrendančiais aukštai, tikėk saule, amžinai prašvintančia, tikėk šniokščiančiu upeliu, tikėk į juodą arimą krentančia sėkla, tikėk Joninių nakties laužo ugnimi, visada tikėk… Juk meilė Tave sekios be atvangos visur ir visada, Tu tik tikėk…

Mėnesienos naktį pušynai dvelkia tokiu ramumu, o žolės driekiasi tokios švelnios, tarsi žalias šilkas. Vakaro žaroj ežere atsispindi ajerų šešėliai… Sušlama baltas beržas savo žaliais šilkiniais lapais, pilnas paukščių suokimo nuo pat aušros ligi žaros… Klausyk…

Šią naktį papartynų miškas taip ir trykšta žaliais fontanais, laukdamas pražystant vienintelio stebuklingo žiedo. Ar jauti, kaip krinta ramunių žiedlapiai ant Tavo mylinčių pečių?

Šok, jaunyste, meilės šokį, pakol baigs degti Joninių aukšti laužai, pakol rytas nušvis vaiskia žydruma, šok… Šiandieną Tu esi lyg sapne šią naktį taip arti ir taip toli…

Nakties debesys jau palengva ištirpsta… aušta…

O, Dieve! Kaip gera grįžt namo iš pievų basomis, apsitaškius rytmečio rasa, kaip gera pajust po kojomis žemės pulsą…

Nuputos, praūš šventė… Ir vėl prasidės begalinė dienų virtinė…

Tiktai netark „sudie“ žydinčiom pievom, dūzgiančiom kamanėm, kregždutėm, nardančiom aukštai padangėje, netark „sudie“ vienišos armonikos garsams. Sugrįžk prie šniokščiančio upelio, prie seno liepto, sugrįžk į žydinčias pievas kitą vasaros naktį. Tegul visa tai pasikartos…

Ir tuos žodžius, kuriuos nespėjai kažkam pasakyti, surask juos ir pasakyk, juk tai stebuklų naktis, tai Joninių Vilties ir svajonių išsipildymo naktis!

Tu tik tikėk…