Kai Ignalinos TV studijoje susitikome su Audriumi KLIMAŠAUSKU ir išgirdau jo gyvenimo istoriją, netekau žado. Praėjus maždaug 15 metų nuo paskutinio susitikimo,  šio žmogaus vidinė jėga ir gebėjimas pažaboti gyvenimą pagal save, tiesiog pribloškė. 

Žinoma, visi dienraščiai rašė perrašė Audriaus pasakojimus apie nuotykius užsienyje, tačiau mums, Ignalinos krašto žmonėms, svarbi ir kita detalė – tragiškai susiklosčius šeimos likimui, šis jaunuolis vienas pats sugebėjo užaugti ŽMOGUMI. 

Audrius gimęs ir augęs Ignalinoje. Tačiau daug laiko leisdavo ir tėvo gimtinėje, pas senelius Klimašauskus, Šukeliškės kaime, Dūkšto seniūnijoje bei mamos tėviškėje, Bėčionių kaime, Ignalinos sen., pas senelę Rukienę. Ne tik laiką leisdavo, išties daug dirbdavo, padėjo tėčiui visuose ūkio darbuose. Likimas nuo pat mažų dienų siuntė vaikams išbandymus (Audrius turi ir vyresnę sesutę). Kai vaikams labiausia reikėjo palaikymo, mokymų ir smagių akimirkų, jie jų negalėjo turėti dėl mamos ligos. Sunkia, tuomet dar tikrai nepagydoma liga sirgusi mama kovojo už gyvybę. Ūgtelėję vaikai netrukus liko tik su tėčiu. Smūgis, kurį išgyventi reikėjo visiems trims drauge, reikėjo išmokti augti, spręsti savo rūpesčius daugiau patiems, nes tėtis vertėsi per galvą, kad išmaitintų šeimą. Vėliau Anapilin iškeliavo senelis Antanas. Dar po kelerių metų Palūšėje Lūšių bangos atėmė ir tėčio Rimanto gyvybę. O paskui mirė ir senelė Ona. Viena paskui kita keturios artimiausių žmonių netektys gali net ir pačius stipriausius palaužti… Bet ne Audrių. Jis nuo mažens saviugdos pradmenų ieškodavo užsidaręs bibliotekoje. Ieškojo ir atrado. Šiandien Audriaus stiprybės pavydėtų bet kuris žmogus.

Baigęs Ignalinos gimnaziją ir biatlono treniruotes pas Aurimą Bučelį bei Kazimierą Strolienę, Audrius iškart pakėlė sparnus į Angliją, kur praleido aštuonerius metus. 

Bėgioti jis pradėjo būdamas dešimties, lenktyniaudavo su kiemo draugais. „Kai dar buvau vaikas, kad ir kiek varžybų dalyvaudavau ir nesvarbu – kilometrą ar kelis bėgdavau, visada būdavau paskutinis arba priešpaskutinis. Tačiau bėgimas man visada buvo daugiau nei sportas ir niekada nerūpėjo, kokiu laiku atbėgsiu. 

Pirmąjį savo maratoną (42,195 km) nubėgau būdamas šešiolikos, o pirmąjį ultramaratoną (100 km) – per savo 19-ąjį gimtadienį, jau gyvendamas Anglijoje. Man visada buvo įdomu išbandyti tą nežinomybę, kur tai veda. Man nesvarbūs žmonių komentarai, kad neturėčiau taip daryti. Žinau, kad aš tai galiu, ir ta vidinė ugnelė tarsi vis klausia: o kas toliau? Taigi po pirmojo ultramaratono pradėjau organizuotis ilgų distancijų bėgimus Anglijoje nuo vieno miesto iki kito. Iš pradžių tai dariau su tikslu – tai buvo kaip labdaringas bėgimas dėl organizacijų prieš vėžį, paskui tai dariau dėl savęs. Visada bėgiodavau vienas. Vėliau sumaniau išbandyti bėgimą kitose šalyse. Dirbau slaugos namuose, o per laisvadienius skrisdavau į kitą šalį, nes ir bilietai dažnai būdavo pigesni, nei važiuojant autobusu, ir bėgdavau ten įvairias distancijas. Man tai buvo svarbu, tuometis darbas netenkino, žinojau, kad jis laikinas ir kad turiu rasti sau laiko, neužmiršti, kas man iš tikrųjų svarbu. Nebuvo taip patogu, kaip norėtųsi, neturėjau jokių rėmėjų, viską organizuodavausi ir už viską susimokėdavau pats“, – tęsia pasakojimą pašnekovas. 

Per šiuos metus Audrius bėgdamas aplankė daugiau kaip 50 šalių. Be Europos – Peru, Čilę, Meksiką, JAV, Kanadą, Svalbardo salą, Australiją, Balį, Jungtinius Arabų Emyratus, Izraelį ir kt. Su Anglija jis atsisveikino dar praėjusiais metais, nutarė, kad reikia pokyčių. Išvyko paviešėti į Vankuverį (Kanadą), keletą mėnesių praleido Balyje, o šiuo metu lanko gimines Lietuvoje. 

Anglijoje jaunas vyras dirbo pačius įvairiausius darbus, o po avarijos, kuri įvyko prieš trejus metus, nuotoliniu būdu baigė pardavimų ir rinkodaros studijas, atidarė savo internetinę parduotuvę, užsiėmė socialinių tinklų rinkodara. Bet galiausiai nutarė, kad šis darbas atima per daug laiko ir nėra jo pašaukimas, tad pastaruoju metu daugiau dėmesio vėl skiria sportui. 

Audrius Anglijoje, motociklu važiuodamas iš draugų į namus, pateko avariją. Jį partrenkė automobilis. „Po avarijos nebegalėjau nieko daryti. Turėjau pasirinkimą – arba kaltinti visus aplink dėl to, kas įvyko, arba pradėti gilintis į save. Net patys gydytojai sakė: „Džiaukis, jei vėl išmoksi vaikščioti.“ Reabilitacija truko 2,5 metų, dabar kairėje kojoje stūkso metalas ir eidamas jaučiu kiekvieną žingsnį. Aš į tai žiūriu ne kaip į minusą, o kaip į stiprybės ženklą. Dabar pastebiu dalykus, kuriuos anksčiau ignoruodavau: galiu stebėti savo kūną, įvertinti, koks svarbus kiekvienas žingsnis. Kai išgirstu žmones skundžiantis, kad blogas oras, lyja, aš džiaugiuosi, nes galiu eiti, galiu bėgti, nepaisant oro“, – sako Audrius.

Pirmas bėgimas po reabilitacijos buvo Vankuveryje – 70 km, antras – Balyje, vyrukas perbėgo salą ir įveikėte 100 km. O trečiasis – vasario pradžioje – gimtojoje Lietuvoje. „Lietuvoje bėgau pirmą kartą, sumąsčiau irgi spontaniškai, skrisdamas lėktuve – kaip visada. Pagalvojau, kaip reikėtų efektyviai praleisti čia laiką ir norėjau duoti kūnui naują patirtį. Balyje buvo karšta, čia – žiemos laikotarpis. 392,3 km įveikiau per tris paras ir kelias valandas, pradėjau bėgti iš Turmanto miestelio netoli Zarasų, bėgau per Panevėžį, Kelmę ir baigiau Palangoje. Kadangi distancija gana ilga, o buvau išsikėlęs tikslą, per kiek laiko turiu ją įveikti, teko bėgti ir naktį, žinoma, ir pailsėjau. Jaučiausi gana gerai, nors šaltis jautėsi ir koja į jį reagavo. Bet turėjau visokių šildančių tepaliukų, darydavau mankštas. Manau, čia svarbiausias buvo mano paties nusiteikimas: nesvarbu, kokia situacija, svarbu rasti išeitį. 

Buvo trys bėgimo etapai, buvau išsinuomojęs kambarius, kad galėčiau trumpam užsukti, keletą valandų nusnūsti, pailsėti, nusiprausti. Iš savo patirties išmokau vieną dalyką – būtina leisti kūnui pailsėti, anksčiau tai labai ignoruodavau. 

Išties buvau nustebęs, kad bėgdamas Lietuvoje nesulaukiau nė vienos reakcijos. Aš pripratęs, kad koks vairuotojas papypsi, užsienio šalyse žmonės dažnai sustabdo, nori šnektelti, kartais paprašo drauge nusifotografuoti. Mano tikslas – tiek pačiam sau, tiek kitiems parodyti, kad kiekvienas gali pasiekti savo svajonę ir kad gyvenimas gali būti ir kitoks, ne tik tas ir toks, prie kokio esame įpratę, kokį esame išmokę gyventi. Ir tuo pačiu noriu kitus įkvėpti, parodyti, kad ilgų distancijų bėgimas neturi asocijuotis su kančia. Tai gali būti tiesiog smagi patirtis, galimybė praplėsti akiratį ir susipažinti su įdomiais žmonėmis.

Audrius jau išvyko iš Lietuvos, bet visada noriai sugrįžta ir tikrai dar sugrįš aplankyti likusios senelės, buvusių bendramokslių. Ignalina vyrukui visada išliks atmintyje jam brangiu miestu. 

Visą interviu su Audriumi žiūrėkite Ignalinos TV laidoje „Savaitė“. 

Ignalinos TV ir A. Klimašausko asmen. nuotr.