Skip to content

Iš lagerio remdavo vargstančius Lietuvoje

Kun. Jonas KATULIS SJ

Sekmadienį bažnyčioje kun. Vidas, per pamokslą skaitė Evangeliją ir priminė Dievo žodžius (Evangelija pagal Matą): „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (…) Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Kaip žmogaus tobulumo pavyzdį jis priminė keletą kunigo jėzuito Antano Simonaičio gyvenimo epizodų. Šis kunigas po tremties 30 metų dirbo mūsų rajone, Vosiūnuose.

Asmeniškai kun. A. Simonaičio nepažinojau. Kadangi iki 1991 m. gyvenau kaime Vidiškių parapijoje, kasdien į darbą Ignalinoje ir iš jo važinėjau autobusu. Juo gana dažnai į Vosiūnus važiuodavo ir kunigas, kurį žinojau iš matymo. Jį įsiminiau, nes beveik visada autobuse miegodavo. Gal jis tiesiog medituodavo…

Redaktorius

Kun. Jonas KATULIS SJ 

Antanas Simonaitis gimė 1910 m. kovo 7 d. Beržinių k., Pakruojo r. Mokėsi Klovainių pradžios mokykloje, vėliau – ketverius metus Rozalime. Baigęs Linkuvos gimnaziją, norėjo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tėvai buvo neturtingi, o norint baigti seminariją (7 kursus), kasmet už mokslą ir išlaikymą reikėjo mokėti po 600 litų. Antanas parašė laišką tėvo broliui Petrui Simonaičiui į Čikagą, prašydamas jį paremti, ir gavo atsakymą: „Stok, pinigų bus!“ 

Taip 1929 m. rudenį pradėjo mokytis kunigų seminarijoje. Dėdė žodį ištesėjo, ir vysk. Kazimieras Paltarokas 1936 m. gegužės 31 d., per Sekmines, dvylikai savo vyskupijos diakonų, tarp jų ir Antanui Simonaičiui, Panevėžio katedroje suteikė Kunigystės sakramentą. Kelis mėnesius kun. Antanas vikaravo Pabiržėje (Biržų r.), paskui – šešerius metus Panemunėlyje (Rokiškio r.). Čia pergyveno sovietų invaziją ir hitlerinės armijos žygį į Sovietų Sąjungą. Vėliau trumpai vikaravo Naujamiestyje (Panevėžio r.). Iš čia, vysk. K. Paltarokui leidus, 1944 m. balandžio 1 d. įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, kuriame, tapus kunigu, reikėjo būti vienerius metus. Paskui keletą metų ėjo Vilkijos parapijos (Kauno r.) administratoriaus pareigas. 

1945 m. gegužės pabaigoje Vilkijos apylinkėse įvyko ginkluotas „liaudies gynėjų“ ir partizanų susirėmimas. Aukų būta abiejose pusėse. Išniekinti partizanų kūnai tysojo miestelio aikštėje, o „liaudies gynėjų“ palaikai buvo pašarvoti jų būstinėje. T. Antanas negalėjo į tai nereaguoti. Atėjęs prie paniekai numestų partizanų kūnų, atsiklaupė ir pradėjo melstis. Peržegnojęs juos, patraukė į „stribų“ būstinę. Rusų kareiviai pagarbiai atidarė duris. Ir čia Antanas atsiklaupęs pasimeldė, peržegnojo žuvusiuosius… 

Žinia netruko pasklisti apylinkėje. Kunigo poelgio nesuprato net dauguma patriotiškai nusiteikusių vilkijiečių, ką jau kalbėti apie parsidavėlius. Grėsė areštas. Jėzuitų provincijolo t. S. Gruodžio rūpesčiu t. Antanas perkeltas vikaru į Kietaviškes. Po kelerių metų, 1951 m. kovo 31 d., t. Antaną Simonaitį už Vilkijos „nusikaltimus“ areštavo. Kalintas KGB rūmų rūsyje Vilniuje. Tardė kapitonas Galicinas (anot t. Antano, humaniškas žmogus, popo sūnus). „Trijulės“ teismas už akių nuteisė 10-čiai metų perauklėjimo darbų lageriuose, nors prokuroras, peržiūrėjęs tardymo rezultatus, jam girdint pasakė: „Eto čysto religijoznoe dielo“ (Tai visiškiai religinis reikalas). 

Lukiškių kalėjimo kameroje kartu su kitais 52 kaliniais buvo ir šeši kunigai. Drauge jie atkūrė šv. Mišių kanoną, o vienas kunigas, filosofijos daktaras, turėjęs vysk. K. Paltaroko įgaliojimą, patvirtino, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčia Mišių kanoną laiko autentišku. Taip t. A. Simonaitis kasdien aukodavo šv. Mišias, kol 1951 m. spalio 4 d. su kitais kaliniais per Sankt Peterburgą, Kotlasą buvo išvežtas į Komijos ASSR miškus. Lageryje siūlydavosi atlikti sunkiausius darbus, už kuriuos šiek tiek mokėdavo. Iš kitų kalinių sužinojęs, kieno šeima be maitintojo Lietuvoje vargsta labiausiai, t. Antanas siųsdavo savo uždarbį. Dėl jo ypatingo kuklumo daugelis net ir nesužinojo, kam už tai turi būti dėkingi. 

1956 m. birželio 14 d., t. A. Simonaičiui teistumas panaikintas, leista grįžti į tėvynę. Trejus metus vikaravo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje ir Adutiškyje (Švenčionių r.), ėjo Ratnyčios parapijos (šalia Druskininkų) administratoriaus pareigas. 1964 m. vasarį paskirtas Vosiūnų (Ignalinos r.) parapijos administratoriumi, kur dirbo iki 1994 m. 

Ne vienas dar ilgai prisimins tylų, visuomet maloniai besišypsantį žilagalvį tėvą Antaną, suklupusį maldai Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje.

Straipsnis spausdinamas kiek sutrumpintas

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *