Sveikinimai – Seimas vėl pradėjo posėdžiauti. Sekmadienį, iškilmingai, Lietuvos himnu. Visokie politikai ir politologai po vasaros miego vėl gali būt laimingi, nes galės be saiko malti liežuviu.

Po sugiedoto himno seimūnai iš karto ėmėsi svarstyti Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ siūlymą lengvatinį 9 procentų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą restoranų, kavinių ir panašių maitinimo įstaigų teikiamoms maitinimo paslaugoms taikyti neterminuotai. Dabar tokia lengvata galios tik iki metų pabaigos. 

O kas čia nuostabaus? Aš ne apie galiojimą, o apie pasiūlymą, kurio esmė – palikti restoranams mažesnį mokestį, vadinasi, didesnį pelną. 

Priežastis gal ši: seimūnai posėdžius kartais vėlai baigia, „durygos įstatymas“ parduotuvėse alkoholio pardavinėti jau neleidžia, o juk nuo Naujųjų jis restoranuose tikrai pabrangs, prekybininkai iš savo kišenės nuostolių nedengs.

Tai ir yra tikrasis rūpestis rinkėjais. O ką, juk seimūnas – irgi rinkėjas? Kodėl jis neturėtų savimi, tai yra, rinkėjais rūpintis?

Gaila Lietuvos demokratams, kad kiti jų siūlymo nepalaikė. Na, dar bus progų balsuoti taip, kaip sąžinė, tai yra, kišenė liepia. Juk Seimo rudens sesijos darbų programos projekte – 469 teisės aktų projektai. Iš jų 10 teisės aktų projektų teikia prezidentas Gitanas Nausėda, 82 projektus – Vyriausybė, ir net 377 – Seimo komitetai, frakcijos ir pavieniai seimūnai.

O Seimo rudens sesijoje, kuri prasidėjo rugsėjo 10 d. ir turėtų baigtis gruodžio 23 d., numatoma surengti daugiau kaip 45 posėdžius. Aritmetika paprasta: 469 įstatymų projektus daliname, sakysim, iš 47 (čia daugiau kaip 45 ir mažiau kaip 50), ir gauname, kad per vieną posėdį seimūnai turės priimti (arba atmesti) vidutiniškai dešimtį įstatymų projektų.

Žodis „vidutiniškai“ čia tiesiog būtinas, nes Seimas būtinai užsiims ir kitais darbais. Nežinau net, „darbais“ reikėtų rašyti kabutėse ar be kabučių. Na. visokios žlugti pasmerktos interpeliacijos, apkaltos Petrui Gražuliui ar Remigijui Žemaitaičiui – čia darbais vadinti ar nemokamais spektakliukais, skirtais politinio turgaus dalyviams ir nuobodžiaujantiems politologams?

Biudžeto įstatymų svarstymas irgi ne vieną posėdį užims. Juk kiekvienas seimūnas nori savo rinkėjams gero – kokio nors baseino ar paminklo – ir prašo iš biudžeto milijonų, o „ta ragana“, žinote, apie ką aš, neduoda. Kyla diskusija, na, kaip turguje…

Po biudžeto antru pagal svarbą dauguma žurnaliūgų ir politologų įvardina partnerystės įstatymą. Laisvės partija, kurios rinkimų programoje buvo du siekiai – legalizuoti narkotikus ir įteisinti laisvą seksą (taip dabar vadinamas pasidulkinimas, tarsi esmė nuo pavadinimo keičiasi), ne veltui vadinama antro galo partija. „Antragaliečiai“ sako: jeigu Seimas to įstatymo nepriims arba Prezidentas jo nepasirašys – apie Lietuva blogai nuskambės pasaulyje.

Ne visi su tuo sutinka. Yra nuomonė, kurią skleisti nepatriotiška, kad Lietuva pasauliui ne tiek jau rūpi, kaip mes čia įsivaizduojame, ir jeigu tas įstatymas už jos ribų dar kažkam rūpi – tai tik mūsų „antragaliečių“ rėmėjams užsienyje.

Jeigu atmesime biudžeto įstatymus, kurie palies visus mus, ir partnerystės įstatymą, kuris palies kažkokią mažumą, ir visas apkaltas, interpeliacijas bei šiaip „svarbius klausimus“, tai kitiems įstatymams priimti liks kokia 30 posėdžių. Per dieną vyksta du posėdžiai, rytinis ir vakarinis. Taigi, seimūnams kasdien teks priimti po 15 įstatymų.

O ką mes, rinkėjai, apie tuos priimtus įstatymus sužinome? Mums apskritai yra pasakyta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taškas. Seimūnai priiminėja, o ką jie priiminėja, niekas neparašo. Kartais nebent įstatymo pavadinimą.

Ir pagalvojau: o jeigu taip seimūnai, kuriuos mes rinkome, mums parašytų, ką jie ten priiminėja. Mes tikrai turime savo seimūnų, jie mus su įvairiomis šventėmis pasveikina. Galėtų toks seimūnas papasakoti savo rinkėjams, ką jiems vienas ar kitas įstatymas duoda ar ką atima, ir būtinai parašytų, kaip jis balsavo. Gal MI išspausdintų?

Bet 15 įstatymų per dieną – tai kiek čia jų aprašymas užimtų? Aš jau apie seimūno laiką nekalbu, tiek aprašyti – didžiulis darbas.

Kažin, kokia vidutiniška vieno įstatymo apimtis? Kiek teko matyti, yra įstatymų, kurie ir po 100 puslapių užima, ir dar daugiau. Tegul bus 10, nors tai aiškiai per mažai. Taigi, seimūnui, ruošiantis posėdžiui, reikia perskaityti 150 puslapių. Čia ne koks romanas, ne tik perskaityti reikia, bet ir apgalvoti, kas ten pasakyta, pasižymėti, kam prieštarausi, kam pritarsi, galų gale, kaip balsuosi.

Manote, visi viską perskaito, visi viską supranta? Labai abejoju. Sakau, gal parašytų, kaip už kurį įstatymą balsavo, o kas nori – pažiūrėtų. Bet ir tai neįtikėtina.

Na, seimūnai, bent parašykite, kaip už partnerystės įstatymą balsavote. Juk suprantate, kad antro galo problemos tarp svarstomų Seime pirmauja.