Balandžio 23 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje buvo retai bepasitaikantis anšlagas. Sausakimšoje salėje susirinko minia žmonių į susitikimą su populiariu gamtos fotografu, gamtininku, laidų ,,Gamtininko užrašai“ kūrėju Mariumi Čepuliu, kuris tą dieną dar lankėsi Vidiškėse ir Didžiasalyje. Pamąsčiau, kad atėjo tiek žmonių, kiek, ko gero, nebuvo atėję į susitikimus su kandidatais į prezidentus kartu sudėjus. Mane labiausiai nustebino ne tik paties autoriaus puikus sugebėjimas parodyti ir papasakoti apie Lietuvos gamtą. Įdomiausia, kad kai kvieti į gamtą gyvai pasiklausyti ir atpažinti pavasarinių paukščių balsus arba kvieti į botanines išvykas, ypač tada, kai pražysta pirmieji augalai efemerai, sunku ir dešimtį norinčių surasti. Matyt, daugumai įdomiau stebėti gamtą per televiziją sofoje arba klausytis pasakojimų, nei pačiam pajusti pirminį įspūdį būnant gamtoje. 

Įsitikinau dar kartą, ką reiškia būti dažnu televizijos veidu. Ne veltui paminėjau žodį veidas. Visi, kas žiūri Mariaus laidas, pastebėjo, kad gana dažniau matote jo ,,abrozdėlį“, nei filmuojamą objektą. Dauguma vyresnės kartos žmonių, besidominčių filmais apie gamtą, kuriuos kūrė P. Abukevičius ar V. Jankevičius, atsimena, kad jų veidų kaip ir nebuvo ekranuose. Tokią pačią ,,bėdą“ turėjo ir praeityje garsus gamtininkas, vedęs laidas ,,Langas į gamtą“, R. Kazlauskas. Už jį niekas pasaulį geriau negalėjo žinoti, padaryti, atrasti, nei kaip garbus visažinis eruditas profesorius. Beje, jis buvo ir mano diplominio darbo vadovas. Palinkėčiau Mariui nesusirgti žvaigždžių liga. Simptomų pastebiu ne tik aš vienas. O žvaigždligę gydo laikas arba atsiradusi kita „žvaigždė“.

Dėl to priekaištaujant gerb. Mariui, reikėtų pridurti dar vieną ,,bėdą, ydą“, kuri, pagal mane, yra net svarbesnė už „veido“ problemą. Kai kuriamos laidos, gal vertėtų bent keliais žodžiais užsiminti apie tos rūšies buvusius (esamus) tyrinėtojus. Tarkim, yra Mariaus puiki laida apie Lietuvos miegapeles, kodėl trumpai jis negalėjo priminti apie žymiausią šalies ir, ko gero, pasaulinio mastu miegapelių tyrinėtoją R. Juškaitį? Laidoje apie šernus, tiksliau šerniukus, kodėl nebuvo galima paminėti vokiečių mokslininko, rašytojo H. Meynhardto, kuris keletą metų gyveno tarp šernų, tapo jų bandos vedliu, o po to parašė puikią knygą ,,Mano gyvenimas tarp šernų“. Jau nekalbu apie tokią smulkmenėlę, kaip ir pats Marius prisipažįsta, kad laidoms medžiaga neretai atsiranda, kai kažkas paskambina, parašo apie pastebėtą retą, įdomų gyvūną ir pan. Kodėl tokiu atveju nepaminėti pranešėjo? Įvykio vietos pagarsinti gal ir ne visuomet būtina, itin tuomet, jei filmuojamas retas objektas. Mat neišprususiam žiūrovui gali susidaryti įspūdis, kad iki jo niekas to gyvūno netyrinėjo, nefotografavo ir nefilmavo. Žinoma, priekaištauti Mariui ir kibti prie to, ko nėra filmuotame siužete, nors ir norisi daugiau informacijos, būtų nesąžininga. Tai visiškai autorinė laida ir rodai, pasakoji savo tiesas. Tai nė kiek nenuvertina autoriaus darbų vertės, itin populiarinančių Lietuvos gamtos bioįvairovę.

Žinoma, dabartiniais laikais fotografų, filmuotojų apie gamtą pasaulyje yra šimtai, ko gero, net tūkstančiai, tad sunku atskirti, kur profesionalo darbas, o kur mėgėjo. Kai dabar tiek tobulos technikos, pagaliau aprangos, kai gali gulėti pelkėje sausas, filmuoti po vandeniu, naudotis dronų galimybėmis, nėra ką lyginti su mano laikais prieš pusšimtį metų. Pamenu, vaikystėje laikiau sužeistą kuosos jauniklį ir dažnai eidavau į pievą ,,medžioti“ įvairių bestuburių jo maitinimui, o gulėdamas pagal kuosos reakciją galėjau spręsti, koks plėšrūnas pasirodė padangėje. Ir ką galėjai nufotografuoti, juolab nufilmuoti, jei rankose galėjai turėti tik fotoaparatą ,,Smena“. Jau nekalbant apie fotoaparatą ,,Zenit“ su teleobjektyvu, kuris atsirado jau studijuojant universitete biologiją. Dar primenant, kad net „Zenit“ tuomet buvo superdeficitinė prekė.

Baigiant, noriu akcentuoti, kad reikėtų skirti, kas vien tik fotografuoja, filmuoja ir kas tyrinėja gamtą. Pasakojant apie mokslininkų atliekamus tyrinėjimo darbus, pilnų auditorijų praktiškai niekuomet nesurinksi. Puikų pavyzdį turime mūsų regione – tyrinėjantį ir fotografuojantį biomedicinos dr. Br. Šablevičių, kuris neseniai išleido puikią knygą ir apie Anykščių r. gamtos įžymybes. Šiais laikais, norint išgarsėti, reikia pačiam reklamuotis, o ne laukti, kaip kadaise, kad kažkas tave ims garsinti. Kapitalizmo epochoje turi pats rėkti, šaukti, kad esi pats geriausias, neprilygstamas ir tada turėsi daug šansų išgarsėti, žinoma, ir praturtėti. Tik nereikėtų šitos minties taikyti Mariui Čepuliui. 

Nepaminėjau dar, kad susitikimo metu galima buvo įsigyti naujausią autorius knygą ,,Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“.

Ignalinos VB nuotr.