Mojuojama kumščiais, plėšomasi nuo krūtinės marškinius ir planuojama paskutines kelnes nusimauti bei paaukoti vardan karo. Žinoma, įsivardinama tai gynyba, nors jei žmogus ruošiasi gintis, tai reiškia ruošiasi karui, o kokias mintis diena iš dienos generuoja, tą ir gauna. Be jokios abejonės, kiekvienas sofos intelektualas žino, kokią nuomonę turėti visais klausimais ir kaip kalbėti su buku ir niekam tikusiu laukiniu ar plokščiažemiu, antivakseriu ir t. t., kuris gyvena taikoje su savimi, galvoja apie ateitį kurdamas (kiekvieną naują dieną ir rytojų)… Tačiau kažkodėl didžioji dauguma ekspertų ir sofos intelektualų pamiršo, kad jei nebus skiriama lėšų, žmogiškųjų išteklių bei dėmesio vaikams ir jaunimui, tai ir jokios ateities nebus. Ką ketinama ginti – tuščius senųjų dvarų, fermų, daugiabučių nei susmukusių sodybų griuvėsius? Lietuvos žmonės nesugeba net apginti savo vaikų nuo šalies valdančiųjų vykdomo tyliojo ir lėtojo genocido. Garsiai apie tai išsakyti nuomonę paskatino žurnalo „Reitingai“ skaičiukai bei Seimo nario Gintauto Kindurio įžvalgos bei „ėjimai“.

„Blogiausiųjų“ penketuke

Tikėti statistika ar netikėti – kiekvieno asmeninis reikalas. Bet skaičiai tuo ir žavūs, kad gali juos skaityti labai įvairiai. Neanalizuosiu visų skaičiavimų, pateiktų žurnale, nes rašau tik apie Ignalinos rajoną. Taigi, įsitaisykite patogiau, nes naujiena nebus tokia, kokią norėtume girdėti kiekvienas. Žurnalo „Reitingai“ duomenimis, Ignalinos savivaldybėje fiksuojami menkiausi mokinių pasiekimai (vos 58 vieta iš 60). Žinoma, dabar lyg ir norėtųsi išgirsti rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjos Gražinos Mackonienės komentarą, bet… Nedrįstu trukdyti šio žmogaus tokiais niekiniais dalykais kaip švietimas ir kultūra. Vedėja rajono kultūriniuose renginiuose nesilanko, o dar pernai sujudus visuomenei ir Vidiškių gimnazijos bendruomenei pabandžius gelbėti savo vaikus, vedėja galimai pastebėjo, kad „čia ne jos, o vidiškiečių problema. Tegul lieka tai erdvėje… Gyvenimas sustatys viską į vietas, o mes, broliai kurmiai, paskaičiuokime toliau. 

Matematikos ir geografijos vidurkiai aukščiausi šalyje

Dar 2023 m. rugsėjį laikraščio puslapiuose rašyta: „Sakysite, kad vidiškiečių nauji mokslo metai prasidėjo įprastai? Tikrai ne. Mokyklos direktorė Jūratė Sveikauskienė merkė akį žvelgdama akies krašteliu į aukštybes ir mintyse dėkojo už vaikus, mokytojus, vairuotojus, ūkvedį, virėjas ir valytojas bei už nuostabius mokinių tėvus – visi jie kuria mokyklą ir jos istoriją, o ši mokykla ugdo ir augina ŽMONES tarp ŽMONIŲ. 

Gimnazijos vadovė pasidžiaugė septyniais naujais mokiniais. Geros kloties palinkėjo ir jau išėjusiems dvyliktokams, kurie šį rudenį pasitinka kitose bendruomenėse: 3 universitetuose, 5 kolegijose, 4 profesinėse mokyklose, 5 tarnauja Lietuvos kariuomenėje, o 2 saugo pasienį. „Negaliu nepasidžiaugti dvyliktokais. Jie nustebino ir mane, ir mūsų bendruomenę. Kai visa šalis verkia dėl matematikos pasiekimų, visi Vidiškių gimnazijos mokiniai išlaikė matematikos (mok. Dainius Vaitkevičius) ir geografijos (mok. Sonata Petkūnienė) egzaminus ir šių egzaminų vidurkis yra aukštesnis ir už rajono, ir už šalies vidurkius“, – džiaugėsi direktorė.

Ir kaip be ypač ypatingų žinių naujais mokslo metais! Kai visoje šalyje mokyklos skundžiasi mokinių mažėjimu, Vidiškių gimnazijoje yra atvirkščiai – jų daugėja. Galvojantys apie ateitį ir mokymosi bei tarpusavio santykių kokybę, renkasi būtent Vidiškių gimnaziją. Šiemet čia jau 214 mokinių.“ 

Lyg ir liūdna, kad Vidiškių gimnazijos vaikai ir mokytojai nepajėgė „ištempti“ viso rajono vidurkio, bet, kad jau nuspręsta, jog vidiškiečių problema yra jų pačių reikalas, tai jie ir rūpinasi savimi. 

Ginti vaikų ryžosi Seimo narys

„Kad III ir IV gimnazijos klasėse Vyriausybės nustatytas privalomas minimalus 21 mokinio skaičius klasėje yra nepagrįstas, nelogiškas, atsitiktinis, nustatytas be jokių apklausų, analizių, negirdint nei mažesnėse gimnazijose dirbančių specialistų nuomonės, nei tėvų, nei mokinių sakiau dar sausio mėnesį bendraudamas su gimnazijų atstovais. Šiandien tai jau akivaizdu ir plačiai rašoma spaudos puslapiuose, gimnazijų reitinguose. Kovo mėnesį teikiau įstatymo pakeitimo projektą, kad nebūtų priverstinai naikinamos mažesnės gimnazijos ir siūliau kompromisinį variantą, tačiau tuomet valdančiųjų balsais nulemta projektui nepritarti. Vėliau teikiau kitą projektą, siūlydamas kitokį kompromisinį variantą. Antrasis projektas „guli“ Švietimo komitete, jam paprašyta Vyriausybės išvados. Akivaizdu, kad „gulės“ dar ilgai, nes Seimo daugumai gimnazijų uždarymas, kurių III ir IV gimnazijos klasėse yra mažiau kaip 21 mokinys, yra labai priimtina „reformos“ eiga“, – teigia Seimo narys Gintautas Kindurys. 

Dar balandžio 9 d., nelaukdami, kol Seimas svarstys G. Kindurio inicijuotą Švietimo įstatymo pakeitimo projektą ir jo svarstymo baigties, su kolega Aurelijumi Veryga kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, teikdami pareiškimą dėl Vyriausybės patvirtintose Mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse nustatyto minimalaus mokinių skaičiaus klasėse teisėtumo ištyrimo (nuotr.).

G. Kindurys akcentuoja, kad: „Valdantieji yra atsakingi už tragišką Lietuvos švietimo sistemos padėtį: „Ne pavienės, o sisteminės bėdos švietimo sistemoje, skandalai su gyvenimo įgūdžių pamokomis, tarpiniu žinių patikrinimu, vadovėlių trūkumu, o dabar ir užmoju mažinti mokyklų skaičių regionuose rodo visišką valdančiųjų nekompetenciją. Deja, bet tokia politika naikina mūsų švietimo kokybę ir yra nukreipta prieš gyventojų gerbūvį regionuose.“

Vaikų tykoma visur

Nežinau, ar tėvai įsivaizduoja, kokiais keliais brukamas į jų vaikų pasąmonę iškreiptas ir išdarkytas pasaulio vaizdas. Štai užėjus į pagal mokyklinėje programoje privalomą programavimo pradžiamokslio programėlę ir pabandžius užsiregistruoti, vaiko (12 m.) klausiama, kokios jis lyties. Galima rinktis net kelis variantus, kurie sveikos psichikos žmogui net neturėtų būti užduodami: moteris, vyras, ne-dvejetainis, kita lytis (įrašyti), nenorėčiau sakyti. 

Bet kuris pasaulyje žmogus žino, kad yra tik dvi lytys (išskyrus labai menką dalį (apie 5 proc.) genetinių sutrikimų) ir niekaip kitaip, bet suluošintos dvasios žmonės, vietoj to, kad iš esmės spręstų giliai šeimoje įsišaknijusias problemas, kurias atspindi jų vaikai „pasimetę savyje“, apsimeta tolerantiškais ir palaikančiais „neaišku ką“. Iš tikrųjų tai yra ne kas kita, o baimė pažvelgti į veidrodį ir prisipažinti, kad nesu tobulas, kokį demonstruoju ir turiu akis į akį kalbėtis su savimi, o tik paskui su savo vaiku…

Tos pačios taisyklės galioja visai bendruomenei ir visuomenei. Ar mes ginsime savo vaikus, kad šalis turėtų rytojų, ar pasiduosime gudrioms ir seniai surežisuotoms tyliojo ir lėtojo genocido manipuliacijoms, kurios prasideda nuo lietuvio neapykantos lietuviui ir universalaus bedvasio, bežemio ir belyčio europiečio formavimu. 

MI archyvo ir G. Kindurio nuotr.