Šalyje prasidėjo rinkimų maratonas. Jau šį sekmadienį rinksime prezidentą. Per tuos 34 nepriklausomybės metus yra susikaupę daug minčių. Pirmiausia, man kyla klausimas – kokioje visuomenės sanklodoje gyvename? Mano maištaujančioje galvoje kirba mintis – ar išties laisvoje, ar demokratinėje? Daugiau linkstu, kad laisvoje šalyje. Štai keletas teiginių. 

Gali laisvai balsuoti rinkimuose už pasirinktus kandidatus, partijas, bet gali ir nebalsuoti. Gali laisvai gyventi su tos pačios lyties „sutuoktiniu“, net ir be Stambulo konvencijos ratifikavimo, gali laisvai kalbėti angliškai, palaipsniui nustumdamas lietuvių kalbą į paraštes. Gali keiktis viešumoje ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, gali vogti, geriau stambiu mastu, nes už smulkias vagystes labiau nukentėsi. Gali dirbti ir gali nedirbti, nes dar visai neseniai būti bedarbiu buvo gana garbinga. Gali pritarti putinizmui, jei esi šalies rusakalbis, bet geriau tai daryti patylomis. Gali laisvai smerkti J. Marcinkevičių, S. Nerį, kaip Lietuvos išdavikus, didžiausius kolaborantus, šlovinusius sovietinę santvarką, visiškai nuvertinant nuopelnus kitoje plotmėje. Narkotikai taipogi lengvai prieinami ir nėra jėgos, kuri juos sustabdytų. Vienam galima kurstyti tautinę nesantaiką ir likti nenubaustam, o kitam už pasakytą frazeologizmą, plačiai paplitusį nuo senų laikų, apkalta ruošiama, tad dvigubi standartai klesti tarsi pagalužsakymą. Lietuvoje galima laisvai bet kurią pasaulio religiją įregistruoti, tik ne savo prigimtinę pagonybę… 

Gal užteks apie laisves laisvoje Lietuvoje. O kur ta mūsų demokratija? Esu ne kartą rašęs, kad pas mus iki tikros demokratijos – kaip kiaulei iki dangaus. Nesu politologas, bet manau, kad senovės Graikijoje atskiru laikotarpiu demokratijos buvo daugiau, nei jos dabar yra pas mus. Deja, ne tik mūsų šalyje, bet ir tose šalyse, kur tikros demokratijos išties yra ženkliai daugiau. Net demokratijos lopšiu laikoma JAV laikas nuo laiko susiduria su demokratijos „trūkumu“. Prisiminkime įvykius per pirmąją J. Baideno inauguraciją į JAV prezidentus. Sunku suvokti, kad tiek daug gyventojų turinti šalis, plius turinti gilias demokratinių vertybių tradicijas, negali išsirinkti tokio prezidento, kuris reprezentuotų pirmąją pasaulio ekonomiką ir lyderiautų pasaulio demokratijai.

Ko per tuos 34-erius nepriklausomybės metus vardan tikros demokratijos nepadaryta pas mus? Nenuleista referendumo kartelė bent iki 200 tūkst. parašų, visi sutinka, kad svarbiausius šalies gyvenimo klausimus turi spręsti tauta, o ne 141 Seimo narys, iš kurių pusė yra sąrašiniai, nerinkti tautos. Bijoma, kad Seime išrinkti vienmandatiniai seimūnai įneš chaoso, sunku bus priminėti įstatymus? Negi „tikrai demokratijai“ geriau, kai rankas kilnoja tik sąrašiniai? Man regis, kad su kiekviena rinkimų kadencija partijų (dešinės, centro ir kairės) vaidmuo politiniame-ekonominiame gyvenime darosi vis mažesnis. Neretai kairieji vykdo dešiniųjų politiką, o dešinieji – kairiųjų. Kitaip ir būti negalėtų, kai užklumpa ekonominė krizė, pandemija ar karo metai, tada partiniai interesai, paprastai, jų priešprieša kuriam laikui nurimsta. Apskritai, bet kuri partija, būdama valdžioje, turi dirbti visų žmonių labui. Peršasi išvada, kad partijos darosi kaip atgyvena, trukdanti visuomenei sparčiau vystytis, tariant ūkiškai – trukdanti piliečiams geriau gyventi. Bet kuri partija, sėdinti valdžioje, nori nenori dirba savo elektorato, partiečių interesams. Bando garbūs politologai paaiškinti, kad partinė sistema egzistuoja visame pasaulyje ir nėra ko čia dviračio išradinėti. Žinoma, geriau ir nesugalvosi – partijų dėka patekai valdžion ir visą kadenciją atsėdi ramus. 

Neįvesta visiems šalies piliečiams privaloma balsavimo pareiga. Kokia partija labiausiai suinteresuota, kad kuo mažiau rinkėjų ateitų į rinkimus – taipogi daugumai skaitytojų ne paslaptis. Na, ir gal paskutinį momentą reikėtų akcentuoti – tikroje demokratinėje šalyje turi būti teisė Seimo narį tos apygardos rinkėjams atšaukti, kurioje jis buvo rinktas. Tik išsprendus paminėtas problemas, jau būtų galima teigti, kad judame tikros demokratijos linkme. Tai galėtų bandyti padaryti naujai išrinktas prezidentas, tik su sąlyga, jei rudenį palankiai susiformuotų ir išrinktas naujas Seimas. Vienas prezidentas be Seimo daugumos pritarimo jokių kardinalių pokyčių nelabai gali padaryti. Baigiant, palieku skaitytojams patiems spręsti, kokioje šalyje gyvename – laisvoje ar demokratinėje (o gal ir laisvoje, ir demokratinėje – ar ne fantastika būtų, jei taip būtų?).

Belieka pasvajoti tikintis, kad prezidentiniuose rinkimuose dalyvaujame paskutinį kartą. Manau, kituose prezidento rinkimuose gal jau bus leistas dalyvauti ir DI (dirbtinis intelektas). Kokį beišrinktume, kad ir patį idealiausią, realų prezidentą, jis pagal žmogiškąsias savybes daugeliu svarbių klausimų negali būti objektyvus. Net turėdamas savo nuomonę, kad ir labai artimą tiesai, ne visada ją gali išsakyti plačiajai visuomenei. Visi žino politikų triveidiškumą – vieną galvoti, kitą sakyti, trečią daryti. Dirbtinis intelektas būtų tinkamas atlikti prezidentines pareigas, idealiai laikantis, kas numatyta Konstitucijoje. Jam būtų visi subjektai lygūs (dabar visuomet tarp lygių atsiranda lygesnių), nebijotų būti nepopuliarus.

Ir tai ne mano svajonė, teko skaityti, kad jau dabar DI pasiruošęs perimti pasaulio valdymą. Na, gal dar per anksti, reikia jam „padirbėti“, sukaupti dar daug papildomos informacijos, kad sprendimai būtų priimami kokybiški. Manau, įvairiausiais būdais bus trukdoma DI perimti vadovavimą, nes daug kam grėstų netekti šiltų kėdžių. Man, tarkim, DI prezidentas vardu Vytautas Didysis II, ko gero, netrukdytų gyventi, o gal net padėtų.