Geras kaimynas – vertybė. Tik dažnai jo nė nepasirinksi, gauni tokį, kokį aplinkybės nulemia, todėl ir vietinės reikšmės mūšiai tarp kaimynų – ne retenybė. Vienas toks kivirčų pūlinys jau daug metų tvinksta Miško g. Kam papasakoji, kaip čia gyvena ignalinietė Vida Šimonienė, tas tik teprataria „Neduok, Dieve!..“ Ar panašiai…

Ponia Vida, garbaus amžiaus moteris, pasakoja apie savo kaimynę, o akys vis drėksta, balsas suvirpa. Ta kaimynė – 37-erių Asta Ragaišienė.

– Konfliktas prasidėjo maždaug prieš šešerius metus ir tas košmaras tęsiasi iki šiol. Bjauriausiais žodžiais keikia, kai tik pamato, net akmenį paleidžia, kai malkas nešu. Kadangi mūsų langai – priešais jos, kartais net pro langą špygas kaišo. Mūsų sodybas skiria pasodinta nedidelė gyvatvorė ir gėlių eilutė. Teisingiau sakyti – skyrė, nes gėlės ir pati gyvatvorė sunyko. Pas Ragaišienę namuose nėra tualeto, naktį jį atstoja kibiras, o ryte kibiro turinį pila ant gyvatvorės, gėlių. Tyčia, tiesiai prieš mano langus. Ir vaikus moko. Anądien girdžiu, kaip Asta ant vaiko rėkia, pasirodo, tas kibirą išpylė ne į mano gėlyną, o kažkur kitur, – vis ašarodama pasakoja V. Šimonienė.

Į redakciją ji kreipėsi, kai kaimynė be chuliganizmo „persikvalifikavo“ dar ir vagiliavimą. Poniai Vidai du kartus per savaitę iš kaimo atveža pieno. Kai šeimininkės neranda, stiklainį palieka prie durų. Už pieną ji atsiskaito kartą per mėnesį.

– Penkis kartus sutartą dieną pieno neradau. Galvojau – neatvežė. Kai atėjo laikas atsiskaityti, duodu pieną pristatantiems pinigus už du stiklainius (tiek jų radau prie durų). Žmonės pinigus paėmė, nieko nesakė, bet kažkaip keistai mane nužvelgė. Vėliau yla iš maišo ir išlindo. Tie kaimo ūkininkai patys buvo nuėję pas Astą, ši prisipažino, kad man vežamą pieną vagia, bet sumokėti už jau paimtą atsisakė. Tik stiklainius grąžino, – skundžiasi V. Šimonienė.

Turbūt jau ne vienam ir klaustukas prieš akis – o kaip gi policija į tai žiūri? Pašnekovė paduoda pluoštelį tvarkingai susegtų pranešimų šaknelių apie pareikštus skundus. Jų – 12. Pirmoji datuota 2006 m. Ponia Vida padavė ir daugybę policijos ir teismo nutarimų dėl A. Ragaišienės elgesio. Skirta jai nemažai baudų po 100–200 Lt. Tik kas iš to? Pasak V. Šimonienės, policijos apylinkės inspektorius Juozas Bučelis tik rankomis skėsčioja, kad daugiau kaip nors tą chuliganę sutramdyti nėra galimybių.

Beje, rašant norėjau tikslesnės informacijos, už ką ir kaip per visus tuos metus buvo bausta A. Ragaišienė, bet policijos komisariatas informuoti nesiteikė. Gal tą keikūnę Astą saugo asmens duomenų įstatymas, kuriuo labai dažnai dabar prisidengia ir policija, ir kitos tarnybos. O kas nuo brutalaus kaimynės teroro apgins pilietę Vidą Šimonienę?

– Visi kiti aplink gyvenantys kaimynai – puikūs žmonės. Sirgau, operaciją man darė, tai manimi rūpinosi, pagalbą siūlė Paukštės, Mačiai, Baušiai, Šalkinai. O A. Ragaišienė, kai po operacijos grįžau namo, kieme pasitiko žodžiais: „Tai dar nepadvėsei?!“. Taip ir gyvenu. Vasarą išeinu į mišką ir kuo ilgiau ten vaikštau, kad tik nesusitikčiau tos Astos. Bet dabar žiema, ilgai nepavaikščiosi, – guodžiasi moteris.

Bandžiau pasikalbėti ir su A. Ragaišiene. Nors kaimynai tądien sakė, kad ji namuose, durų man niekas neatidarė. Gal matė, kad buvau pas Šimonius užėjęs, tad jautė, ko jos norėčiau paklausti…