Regis, tiek nedaug kartais nori žmogus – tik ramybės. O ji tokia nepasiekiama. Sakysite, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus. Tiesos gal ir būtų, tik problema ta, kad mano pašnekovei tektų apsimesti kvailele, kažkieno įžūlumą priimt kaip tiesą ir sutikti su kitų žmonių norų ir įgeidžių tenkinimu. Bet ar tada žmogus jaus ramybę, apie kurią svajoja? Abejočiau… Dirbtinas kalimas sau į galvą, kad privalai nusileisti, privalai būti taktiškas, „aklas“  ir „kurčias“, privalai būti malonus ir esą „protingesnis“, imituodamas kažkokią aukščiausios moralės kone dievišką būtybę – tėra psichologinis savęs prievartavimas. Kažkodėl prisiminiau seną gerą patarlę – „duok kvailiui kelią“. Jei duosi kvailiui kelią, pačiam liks tik takelis – ir tai tik geriausiu atveju. 

Kasnakt nugrimzti į sapnus su lengva šypsena (žinoma, be saujos psichotropikų) ir kasryt, pramerkus akis, su tokia pat šypsena, džiaugtis nauja diena. Štai kas yra tikroji, paprasčiausioji, žmonių išsvajotoji ramybė.

Kriaučiškės kaimelio istorijos herojė – Elena Čepulienė, ilgametė Didžiasalio miestelio gyventoja, kuri po mamos mirties paveldėjo jos sodybą (namą su namų valda, sodą, ir dar šiek tiek dirbamos žemės (iš viso – 3 ha). Ponia Elena – vyresnio amžiaus moteris (64-erių), su kiek vyresniu vyru, ponu Ernestu (74-erių) nė neketina užsidaryti namuose ir tyliai laukti senatvės. Šie du didžiasaliečiai kasdien važinėja į dabar jau savo sodybą Kriaučiškės kaime ir kruta, pluša kiek išgalėdami. 27-erius metus šią sodybą remontavo, prižiūrėjo, puoselėjo kaip įmanydami ir net negalvojo, kad vieną dieną jų pečius užgrius jokios logikos neturinčios bėdos. 

1985 m. „melioracija sunaikino“ Motėjūnų šeimos namus Latakiškės kaimelyje. Tad tais pačiais metais Salomėja ir Jonas Motėjūnai nusipirko apleistą sodybėlę Kriaučiškės kaime. 1992 m. ponia Salomėja tuometiniame Taupomajame banke Ignalinos rajono Žemėtvarkos tarnybai sumokėjo 420 rublių už 22 arus žemės (namų valdos 10 arų, ir 12 arų kitoje kelio pusėje esantis sodas). Sumokėjo, dirbo žemelę, tvarkėsi ir laimingai gyveno. 2004 m. matininkė Jolanta Grigienė atnešė parengtus žemės sklypų dokumentus, teigdama senolei, kad čia viskas tas pats, tik tvarkingai perdaryta. Ponia Salomėja, viską pasirašė, pasitikėdama pažįstama matininke. 2006 m. abu sklypai buvo įregistruoti VĮ „Registrų centras“. 

„Tiek metų jau išgyvenau, visko mačiau, bet niekada netikėjau, kad galiu būti tokiu būdu apgaudinėjama. 2012 m. gegužės 22 d. mirė mano mama Salomėja Motėjūnienė, tėvelis buvo miręs anksčiau, ir aš paveldėjau jų turtą pagal testamentą. Notariškai susitvarkiau dokumentus. Niekas neužkliuvo. Sumaniau viską susitvarkyti iki galo, t.y. atlikti geodezinius matavimus, kad mano dukroms paskui nereiktų sukti galvos. 2014 m. vasarą pas geodezininkę Viktoriją Medekšaitę užsakiau šias paslaugas. Kai pamačiau, kokius preliminarius matavimus atliko geodezininkai – nustėrau. O blogiausia tai – kad mane užklupo ir labai sunki liga, vos vos išgyvenau galvos operaciją, dabar sužinojau, kad laukia antra operacija, o čia dar reikia paskutines jėgas atiduot kovojant už tai, už ką nė nereikėtų kovot – turiu įrodinėt, kad esu apgauta, kad kažkas nesąžiningai dirba savo darbą. Tai – išties labai skaudu…“, – ašarų nebetramdo ponia Elena. 

Kai pagal 2004 m. „netyčia“ pakeistą matininkės Jolantos Grigienės namų valdos ir sodo planą, t.y. nurodytas koordinates, geodezininkai atliko savo matavimus, Elenos Čepulienės namų valda sumažėjo nuo 10,43 iki 9,20 aro. 1,23 aru. Čia nebūtų tragedijos, jei tik sumažėtų žemės plotas, bet esmė ta, kad po tokių permatavimų, Čepulių tualetas, vaismedžiai ir gėlynas atsidūrė kaimynų iš kairės sklype, o vienas metras jų nuosavo namo visu ilgiu jau stovi kaimyno iš dešinės sklype. Bandėme aiškintis, gal čia koks įsisenėjęs konfliktas su kaimynais, nes iš ilgametės darbo patirties žinome, kad dažniausiai tokiu atveju ginčai ir riboženklių nešiojimai vyksta ne dėl metro kito žemės, o dėl sąmoningo pykčio ir priekabių, provokacijų ieškojimo. Tiesą pasakius, rajono matininkai taip pat ne kartą ir net ne dešimtis kartų buvę apkaltinti dėl to, kad žmonės per matininkus suvedinėjo asmenines sąskaitas, bandė šmeižti ir vienus, ir kitus. Deja, ne visi tokie kvaili, kaip karais galvojama. 

Ir nors ponia Elena apie santykius su kaimynais kalbėti nenorėjo, teigdama, kad viskas yra gerai, šioje istorijoje, pervertus didžiules šūsnis dokumentų ir raštų, ir apsilankius pačioje Kriaučiškėje, pavyko išsiaiškinti kelis dalykus. Pirma – kaimynas iš dešinės – sodyboje gyvenantis ir tvarkingas žmogus, visai nenori, kad būtų keičiamos jo namų valdos ribos ir kad jam priklausytų visas metras kaimynų namo. O štai kaimynė iš dešinės savo sodyboje negyvena ir ne tai, kad negyvena, bet visiškai neprižiūri jos. Manau, galėtų būti nubausta už savo nuosavybės nepriežiūrą (nešienauta, pastatytai apipuvę, apgriuvę, kieme sutrūniję aviliai, susenę aplūžinėjusios obelys, sušniukęs lauko tualetas ir t.t.). Tačiau iš jos pačios ranka valstybinėms institucijoms rašytų skundų akivaizdžiai matyti, kad čia ji ketina „užimti“ dalį kaimynų namų valdos. Ir tai buvo suplanuota su matininke Jolanta Grigiene (beje, jau nebedirbančia matininke), nes pastaroji, pasak Elenos Čepulienės, užvirus košei, pati prisipažino, „netyčia“ suklastojusi žemės plano parodymus kaimynės naudai. Juk dar 1987 m. darytoje pastatų inventorinėje byloje buvo ir namas visas, ir ūkinis, ir tualetas, o 2004 m. staiga dalis pastatų išgaravo, nors jie tebestovi vietoje. 

Sužinojusi apie 1,23 aro namų valdos išgaravimą, Elena Čepulienė kelis kartus kreipėsi į Nacionalinę žemės ūkio tarnybą, į Žemės ūkio ministeriją. Kelios institucijos nagrinėjo skundus ir prašymus. Prirašyta keliolika laiškų, o juose kelios dešimtys klausimų ir atsakymų. Faktas tas, jog visur teigiama, kad privatizavimo dokumentuose yra netikslumų, kad yra akivaizdžios matininkės klaidos, bet kad teisybė būtų atstatyta – reikia kreiptis į teismą. Šitas atsakymas netenkino ponios Elenos ir ji pasikvietusi į pagalbą geranoriškus teisininkus bei žiniasklaidą, žengė toliau. Dar vienas raštas Nacionalinei žemės tarnybai… Paskutiniame viceministro Albino Ežerskio rašte dar kartą priminta, kad situacija išnagrinėta, nustatyti netikslumai ir nurodyta Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjui informuoti, kaip išspęsta problema ir ar tinkamai įgyvendinti duoti pavedimai. 

Taigi, šioje istorijoje taškas dar nepadėtas, bet tikimės, kad teisybė triumfuos. 

P.S. Šįkart, tikėdamiesi, kad situacija išsispręs taikiai, kaimynės, dalyvaujančios šioje istorijoje, pavardės neskelbiame. 

Autorės nuotr.