Skip to content

Partizano motina

MI informacija

„Tikiu, kad Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės „Amžiną atilsį“. Ir gražiausiose Lietuvos aikštėse pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms…“

Iš nežinomo partizano dienoraščio

Jaučiu pareigą parašyti apie vieną didvyrišką šeimą – Jono Povilėno iš Adutiškio valsčiaus, Vosiūnų kaimo. Su J. Povilėnu susipažinau lageryje. Jis buvo jau pagyvenęs žmogus, dirbo barako „nevolnu“. Mūsų barake buvo apie 200 žmonių, o „nevolnais“ dirbo trys. Jie valydavo baraką ir patarnaudavo mums, pasirūpindavo vandeniu ir priimdavo duonos davinį. Čia mes su Jonu ir išsiaiškinome, kad esame kaimynai. Toliau jis man buvo kaip tėvas. Grįžus iš darbo, visada paklausdavo, kaip sekėsi ir papasakodavo savo naujienas.

Jonas buvo šviesaus proto žmogus. Lenkų okupuotame Adutiškio miestelyje buvo įžymybė. Laisvai grodavo visais muzikos instrumentais, visą gyvenimą nesiskyrė su smuiku ir pianinu. Jis buvo ilgametis Adutiškio bažnyčios vargonininkas, šv. Kazimiero draugijos pirmininkas, organizuodavo visus jaunimo renginius. Vokiečių okupacijos metais buvo išrinktas Adutiškio valsčiaus viršaičiu. Čia dirbdamas, visokiais būdais stengdavosi apginti valstietį nuo okupantų.

Turėjo gražią šeimą. Jo žmona Pranciška kilusi iš to paties Vosiūnų kaimo. Su ja Jonas užaugino du sūnus – Algirdą ir Feliksą. Visi gyveno darniai gražioje sodyboje, dirbo savo ūkyje, tik jaunesnį sūnų mokino. Gyveno kultūringai, turėjo radijo imtuvą, prenumeruodavo spaudą. Pas juos rinkdavosi jaunimas, kaimo žmonės ateidavo paklausyti radijo, paskaityti spaudos.

Kai 1944-aisias atslinko juodi debesys iš Rytų, jų šeima viena iš pirmųjų pateko į Stalino mėsmalės girnas. Joną iš karto areštavo ir per baisias tardymo kančias jis su 25 metų katorgos dovana dundėjo plieno ratais į Vorkutą.

Sūnums pavyko pasislėpti. Vėliau jie išėjo į Antanų miškus, tapo partizanais. Žmoną Prancišką 1944-ųjų rudenį ištrėmė į Sibirą. Šiaurėje ji susibičiuliavo su Umbražūnų šeima iš Pivorų kaimo, su kuria išgyveno viename kambaryje 12 metų ir tapo neatskiriama jų šeimos nare. 1945–1946 m. žiemą Jono žmona Pranciška gavo iš Lietuvos laišką, kuriame buvo baisi žinia, kad jų berželiai prie kluono jau nukirsti. Aiškiai suprato, jog tai sūnūs žuvo. Apsiniaukė jai dangus iki amžiaus pabaigos. Per tą žiemą ji išverkė visas ašaras. Daugiau gyvenime verkti negalėjo.

Po Stalino mirties, kai lageriuose gyvenimas pagerėjo, leido į namus rašyti laiškus. Mes su Jonu žmonelėms rašydavom ilgus paguodžiančius laiškus, stengdavomės palengvinti jų sielvartą, kančią. Bet gyvenimas yra rūstus ir negailestingas. 1955 m., kai Jonas jau skaičiavo buvimo lageryje paskutinius mėnesius, nes jo nuosprendis buvo pakeistas į dešimtį metų, kai ruošėsi į tremtį pas žmonelę, staiga mirtis jam pastojo kelią. Savaitę pagulėjęs lagerio ligoninėje, mirė. Skaudančia širdimi ir drebančiomis rankomis rašiau jo žmonai laišką, kuriame pranešiau liūdną žinią apie jos vyro mirtį. Pasistengiau, kad pinigus – 300 rublių, kuriuos rado jo vatinuke, pasiųstų žmonai. Mes, dirbantys šachtose, po Stalino mirties gaudavom po 100 rublių, tai ir „nevolnams“ duodavome po rublį kitą.

Kol buvau lageryje, rašydamas savo žmonai laiškus, visada parašydavau ir Pranciškai, nes man tai diktavo vidinis balsas. Kaip vėliau sužinojau, mano laiškų skaitove buvo Elvyra Umbražūnaitė iš Pivorų, Balio dukra. Susitikus Lietuvoje, ji ne kartą man primindavo apie laiškus, kurie, anot jos, teikė džiaugsmo ne tik močiutei Pranciškai, bet buvo ir stiprus ramstis jai nesuklupti vingiuotame gyvenimo kelyje.

Močiutė Pranciška 1956 m. sugrįžo į Lietuvą. Rado nuniokotą savo sodybą, deja, į ją gyventi neįleido. Kol sveikata leido, gyveno pas svetimus žmones jiems patarnaudama. Sugrįžusi į Lietuvą, apie vyresnįjį sūnų Algirdą nieko nežinojo, o apie jaunesnį sūnų Feliksą žinią gavo vėliau. Po kurio laiko ji gavo laišką, kad nuvažiuotų į Švenčionis ir nueitų nurodytu adresu. Ten sužinojo, kad jos jaunėlis sūnus Feliksas, slapyvardžiu Vilkas, buvo narsus partizanas ir didvyriškai žuvo 1945-jų žiemą. Jis buvo sunkiai sužeistas į koją ir gulėjo bunkeryje netoli Švenčionių. Kai vyko susirėmimas, jis, negalėdamas pajudėti, pasiliko vienas bunkeryje ir iki paskutinio šovinio kovėsi su užpuolikais. Nuo jo kulkos krito keli stribai ir jų vadas. Paskutinę kulką paleido sau į smilkinį. Vėliau, kai priešai išsiaiškino, kad bunkeryje kovėsi tik vienas žmogus, tai visą pyktį išliejo niekindami Felikso kūną.

Pranciškai sūnaus kapas buvo žinomas. Palaidotas jis netoli Švenčionių, ant upės kranto. Kapas gerų žmonių buvo prižiūrimas. Ji, palaužta sielvarto ir senatvės, paskutinį dešimtmetį gyveno Didžiasalyje pas sugrįžusią iš tremties Umbražūnų šeimą. Čia aš ją taip pat dažnai lankydavau. Mirė ji 1982 m., sulaukusi 98-erių. Palaidojome ją Tverečiaus kapinėse. Tik labai skaudu, kad ši didvyriška šeima nuėjo į užmarštį.

P. Povilėnienės sūnaus kapo vietą žinojo tik trys žmonės: sovietmečio disidentas, KGB nužudytas Vilniuje, kun. Bronius Laurinavičius, tas žmogus, kuris Pranciškai Švenčionyse apie tai pranešė ir papasakojo apie Felikso žūties aplinkybes (manau, kad jis buvo to mūšio dalyvis, bet ne partizanas, greičiau iš stribų stovyklos) ir aš. Pirmieji du jau Amžinybėje, o aš su P. Povilėnienė prie kapo buvome tik vieną kartą, 1962-aisiais ir vietos jau neatsimenu. Daugiau ji jau negalėjo ten nuvykti. Didžiasalyje Pranciška gyveno nuo 1964 m. iki mirties.

Gal, vis dėlto, dar kas nors žino Felikso Povilėno-Vilko kapo vietą ir žinių apie jo partizanavimą ir žūtį? Jis žuvo didvyrio mirtimi ir derėtų jo atminimą įamžinti.            

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje