Savo FB paskyroje paleidau kuklų įrašą, o gal veikiau prašymą ar kvietimą, bent šiek tiek leisti prasibrauti mumyse esančiam žmoniškumui pro „biurokratines“ sienas. Dalinuosi šiuo įrašu ir su Jumis, priedo „Ignalinos kraštą kuriantys žmonės“ skaitytojai.

„Nekartosiu TO, ką žinome visi. Nepaisant to, kas vyksta Ukrainoje, FB nesiliauja plisti neapykanta, prakeiksmai… Akimirką nustebino ir neatšaukiamos šventės (renginiai)….. keistai pasirodė ir protu nesuvokiamos sankcijos „Žalgiriui“, jei atsisako žaisti su Rusijos klubu ir t.t. Tarsi tai, kas vyksta – ne mūsų reikalas, tarsi virtualioje erdvėje, o ne čia, mūsų pašonėje, ŽMOGUS VERČIAMAS ŽUDYTI KITĄ ŽMOGŲ… 

Tačiau ar mes pasieksime TAIKOS trydaliodami komentaruose, kurstydami vieni kitus, augindami pyktį, priešiškumą? Geriau palaikymas Ukrainai tokia forma, kokia prieinama kiekvienam (realiu savanorių vykimu, finansine parama, atvykstančiųjų priėmimu ir pan.). 

Lygiai taip pat svarbu aplinkoje generuoti teigiamą šviesos energiją, tikėjimą ir meilę visomis įmanomomis formomis. Todėl, jei jau neatšaukiame renginių (Užgavėnių ir kitų), padarykime juos NAUDINGAIS. Laužo liepsnose sudeginkime ir išvarykime iš aplinkos abejingumą, neapykantą, godumą ir grobuoniškumą – leiskime skleistis draugystei, tikėjimui, meilei ir visa tai paleiskime į erdvę… Kiek turi žūti žmonių, kad likusieji PRAREGĖTŲ IR ATSIKVOŠĖTŲ… 

P. S. Viską rodom ir pasakojam dešimtmečiam sūnui. Jis privalo tai matyti, o mes esam tam, kad padėtume suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, kol neįlindo vadovėlių kūrėjai ir istorijos perrašinėtojai.

Ačiū tiems, kurie išgirdote.“

Man paantrino ir mokytoja Laimutė Teteriukovienė: „Ačiū už mintis, Linai. O aš mąstau toliau. Artėja ne tik Užgavėnių šventė. Čia pat Pelenų diena. Apie ką ji mums byloja? Tuoj prasidės Gavėnios laikas, kviečiantis rimčiai, maldai… raginantis apžvelgti savo sąžinės gelmes: kas mes esame? ką aplink save matome ir kuo tapsime? Stasys Šalkauskis šiuose pamatiniuose gyvenimo klausimuose neišskiria Žmogaus, Dievo ir Tėvynės.

Atsakykime į šiuos klausimus kiekvienas sau pagal sąžinę: kiek ko mumyse yra ir kiek gali būti. Linkiu ramybės, laiko maldai, meilės ir pagalbos šalia esančiam.

Koheletas rašo: „Viskam savo laikas ir kiekvienam reikalui po dangumi savo metas“. Nepaprastas gyvenimo trapumas. Kas gi aš esu akivaizdoj Aukščiausio: gal žemės dulkė, gal trapi gėlė?..“

O tuo pat metu mokytoja Janina Petraitienė svarsto: „… Nuo senovės kaimas turėjo įprotį: jei kaimynystėje laidotuvės ar kita nelaimė, linksmintis ar kitaip džiūgauti buvo laikoma nedora. Juolab dabar mūsų daugiatautėje valstybėje rimtis tikrai reikalinga.“

Sąmoningai įdėjau ir kitų žmonių nuomonę apie esamą situaciją ir mums deramus elgesio modelius. Esu tikra, kad panika visai nereikalinga, bet labai svarbus aiškus protas, nes per sumaištį ir paviršutiniškumą nebegirdime patys savęs. 

Manau, būtent dabar atėjo metas vyrams leisti būti vyrais. Atėjo metas paleisti juos nuo pampersų keitimo ir grindų plovimo, apsirėdžius rausvais marškinėliais ir aptemptukėmis. Vyrų reikalas išsiaiškinti, kas yra kas, apginti savo kraštą, moteris ir vaikus bei parnešti mamutą į namus. Vyrų reikalas yra būti vyrais, o moterų reikalas yra būti moterimis. Jos lai toliau kursto namų ugnį, širdyje saugo vidinę stiprybę ir meilę, palaikančią ir įkvepiančią savo vyrus žygdarbiams, o ne iškrypėliškiems, grobuoniškiems ir primityviems instinktams. Moteriška energija yra kuriančioji. Ji planetoje labai reikalinga. Kai moterys perima vyrų reikalus, jų energija transformuojasi, ji nebebūna kuriančioji ir „nebemaitina“ vyrų. 

Karas Ukrainoje – tai nėra tik karas Ukrainoje… Tai – nekaltų – tiek puolamos Ukrainos, tiek pačių į nežinią prievarta išsiųstų Rusijos žmonių kamikadzių – paaukojimas. Blogio veidas dažnai yra pasalūniškas. Ir tikrai per didelis sureikšminimas putinams ir visokiems kitokiems tokio paties likimo apsėstiesiems, tarpstantiems visose be išimties pasaulio šalyse, kurie slepia žmogiškuosius veidus. Kaip matome, vienas jų šiame kare yra paaukotas, nes išėjo į atvirą kovą. Kiti gudriai slepiasi, keičia rūbą, kad telktų jėgas kitam išpuoliui. O išpuoliai nesiliaus, kol mes, žemės gyventojai, nesuvoksime esame dresuojami lengviau už primityviausią gyvį ir leisimės už butelį šnapso, iškrypėliško sekso akimirką, „ne vietoj“ padėtą pinigą ir kitus tariamus malonumus ir džiaugsmus, pavadintus pačiais įmantriausiais ir gražiausiais vardais. Kitaip tariant, jei blogiui atversime namų duris, jam net nereikės bandyti brautis pro kaminą, rizikuojant išsiduoti ir būti atpažintam. Tai Karas, prie kurio visa žmonija prisidėjo savo abejingumu, grobuoniškumu ir apsileidimu. 

Kol kas mes nebandome mokytis iš vykstančio karo ir jo priežastis nurašome paviršutiniams dalykėliams, vadinasi, bus kitas ir dar kitas. 

Nesuprimityvinkime pasaulio iki pirmuonio. 

Ramaus laiko meilėje ir paieškose! 

Lina

P. S. Vedini išdėstytų motyvų, redakcijos žurnalistai nedalyvavo Palūšės šventėje „Trauk stintelę“, nedalyvaus ir Užgavėnėse, jei jos įvyks. Manome, kad ne laikas linksmintis. Slava Ukraine!