Niekada negali žinoti, ką slepia vieno ar kito praeivio žvilgsnis. Retas ignalinietis nėra mieste matęs mūsų pašnekovės – išraiškingos, visada besišypsančios šviesiaplaukės, su paaugliuke dukrele. Vis lekianti, bėganti, skubanti… Tai – Inga Mačiulienė. Prieš 11 metų palaidojusi tragiškai žuvusį vyrą, moteris liko su trimete Vilte ant rankų ir viltimi, kad viskas bus gerai. Išgyveno sunkių ir labai sunkių akimirkų, tačiau niekada nenuleido rankų. Išradingai ir kūrybingai žingsniuoja gyvenimo keliu ir dar randa būdų, kaip pradžiuginti kitus.

Nepaprasto grožio Senoji Pašaminė

Mūsų pašnekovė Inga, gyvenanti Ignalinoje, bet kilusi iš Senosios Pašaminės kaimo, Švenčionių rajone. Ignalina ir Švenčionys tik dabar perskirti ribomis, o dar prieš septynis dešimtmečius mes buvome viena teritorija su sava istorija. Inga mus ir pasikvietė į išpuoselėtą sodybą, kuria rūpinasi ir jiedvi su dukra, ir Ingos tėvai – Dalė ir Edvardas Basiūnai. 

D. Basiūnienė jau daugiau nei du dešimtmečius dirba kultūros puoselėtoja Senojoje Pašaminėje, o apie jos veiklas skamba ne tik Švenčionių kraštas, bet jau ir Ignalina. Dalės įkurtų klubų-būrelių darbus pirmieji matė vidiškiečiai, o dabar jais džiaugiasi ir Ceikinių gyventojai. Būtent Dalė užsiminė ir apie nepaprastą Senosios Pašaminės istoriją, atskleidžiančią ir mūsų krašto istorijos fragmentų. 

Pašaminėje buvęs gražus dvaras, vienuolynas ir bažnyčia… Pasak Dalės, senieji gyventojai pasakojo, kad vieną žiemą tiesiai per ežerą į Kaltanėnus ėję įlūžo ir nuskendo vienuoliai. Nuo To laiko bevardis ežeras imtas vadinti Šventu. 

Mįslingas įrašas veda į Ceikinius

Apie 1608 m. minimas pirmasis Senosios Pašaminės dvarininkas Stanislovas Narbutas. Jis mirė bevaikis ir dvaras perėjo jo giminaičiams Mikalojui, Jurgiui ir Jonui Narbutams, po to valdė Jonas, Jono sūnus; šis Senąją Pašaminę padovanojo Jonui Mykolui Narbutui. Žinoma, vėliau keitėsi valdytojai, bet šiandien mūsų tema – ne apie dvarą. 

Pirmą kartą Senosios Pašaminės koplyčia Brėslaujos dekanate, Vilniaus arkivyskupijoje minima 1744 m., o 1760 m. kovo 1 d. Ašmenos iždininkas, Pašaminės dvarininkas Stanislovas Narbutas pastatė Pašaminėje Šv. Stanislovo vardo bažnyčią ir fundavo basųjų karmelitų vienuolyną. Taigi, prie to vienuolyno išlaikymo prisidėjo daugybė to meto žinomų žmonių. Tačiau mus suintrigavo Pranciškus SNARSKIS, 1806 m. birželio 2 d. testamentu bažnyčiai palikęs 1000 auksinų ir įpareigojęs vienuolius melstis už jo sielą. Buvo palaidotas Ceikinių bažnyčioje! 

1811 m. gruodžio 20 d. eksdivizinis teismas skyrė vienuolynui žemės Pašaminėje. 1814 m. vasario 25 d. tas pats teismas nustatė Pašaminės vienuolynui priklausiusios Ceikinių valdos ribas. 

Ceikinių bažnyčios detektyvas 

Kad nebūtų interpretacijų, pateikiu 2017 m. kovo 30 d. laikraštyje MI spausdinti straipsnio ištrauką: „Antradienio darbo diena slinko į pabaigą, kai redakcijoje suskambo telefonas, skambino Mielagėnų ir Ceikinių klebonas Marijonas Savickas. Sako, po gaisro atstatomoje Ceikinių bažnyčioje radęs lobį. Greitai paaiškėjo, kad žodį „lobis“ reikia rašyti kabutėse. Mat darbininkai, ruošdami gruntą grindims, prieš didįjį altorių atkasė žmogaus palaikus.

Kun. Marijonas svarstė, gal čia palaidotas koks pokario partizanas, mat tuomet bažnyčioje buvo įrengta partizanų slėptuvė. Gal net čia partizanų „Tigro“ rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko, žuvusio 1952 m. kovą prie Ceikinių, palaikai? Tačiau ši versija greitai atkrito, nes tiksliai žinoma, kad Roko kūnas po žūties buvo atvežtas į Ignaliną ir išniekintas prie buvusios stribynės, po to užkastas nežinia kur.

Dar viena blykstelėjusi versija – gal čia ilsisi 1863 m. sukilėlio, Ceikinių kunigo Anupro Labučio, žuvusio mūšyje su caro kariuomene Švenčionyse, palaikai? Tačiau vėl gi žinoma, kad kunigas sukilėlis palaidotas Švenčionių bažnyčios šventoriuje, ten iki šiol yra jo kapavietė ir paminklas.

Apžiūrėjus radinio vietą, aptiktas visas iš raudonų rankų darbo plytų po žeme sumūrytas sarkofagas (kripta), kurioje greičiausiai ir yra visi palaikai (darbininkai iškėlė tik du kaulus). Juos apžiūrėjus matyti, kad kaulai labai seni, pajuodę ir aptrupėję, kuriems galbūt jau ne vienas šimtas metų. MI ėmėsi aiškintis, kas ten ir kada galėjo būti palaidotas.

Paskutinė versija – palaidotas bažnyčios statytojas (fundatorius). Mat dar visą XVIII a. buvo įprasta dvarininką ar kunigą, pastačiusį bažnyčią, palaidoti jos viduje po grindimis prieš altorių. Taip Palūšės bažnyčioje prieš didįjį altorių po grindimis palaidotas jos statytojas (iniciatorius) – Adutiškio klebonas Juozapas Bazilevskis-Stockis, miręs 1780 m. balandžio 16 d.

MI kreipėsi į ciklo „Dvarai“ autorių Romutį Matkevičių. Šis ilgai nedvejodamas pasakė, kad tai greičiausiai bus dvarininkas Kajetonas Šmigelskis, 1773 m. pastatęs Ceikinių bažnyčią. Vakare pasirausęs savo turimuose archyvuose, kitą dieną R. Matkevičius patikslino, kad tai bus ne Kajetonas, o jo sūnus Tadas Šmigelskis. Mat Ceikinių bažnyčia, kaip privati, buvo statoma apie dvidešimt metų. Kajetonas Šmigelskis mirė dar neužbaigęs bažnyčios statyti, darbą baigė jo sūnus Tadas. Tad jis ir buvo palaidotas po bažnyčios grindimis. Yra dokumentas (jį spausdiname), kuriame užrašyta, kad Tadas Šmigelskis mirė 50-ties metų 1795 m. vasario 8 d. Jis buvo Ašmenos sargybinis.“

Bet štai įrašas iš Lietuvos metrikų apie Ceikinių bažnyčioje 1806 m. Ceikinių bažnyčioje palaidotą vienuolyno „rėmėją“ Pranciškų Snarskį, kelia įdomių minčių. Gal istorikai ir kraštotyrininkai sudėlios taškus? 

Švento ežero pašonėje

Jau minėto Švento ežero pašonėje, ant didžiulio Ingos kalno įsikūrę Basiūnai į viską žvelgia iš aukštai: į kairę pažvelgsi – ežeras, į dešinę – pakalnėje upė, miškeliai, buvusio dvaro alėjos, vienuolyno pamatai. Regis, visas pasaulio grožis susibūręs aplink Ingos kalną. Kodėl Ingos? Dar Ingos vaikystėje didžiulėje gyvenvietėje klegėjai pulkai vaikų ir visi rinkdavosi čiuožinėti ir šėlti prie jos namų. Vien dėlto, kad ji ten gyveno, visi kalną praminė Ingos vardu. Štai taip gimsta legendos. 

Inga su mama prižiūri ir puoselėja labai gražią sodybą, kuri jau net du kartus įvertinta Švenčionių rajono vadovybės ir apdovanota atminimo lentelėmis. O štai Ingos tėtis Edvardas – auksarankis, prisijaukinęs medį. Nuo padėkliukų, kurias sugalvojo Ingos dukra Viltė, iki pirčių – viskas Edvardo rankomis sukuriama. 

Pasirinko Ignaliną

Po mokslų pirmoji Ingos darbovietė buvo Ignalinoje. Nuo tada, jau kone du dešimtmečius, ji kuria gyvenimą čia. Dabar moteris dirba UAB „Statvirta“ (virš parduotuvės IKI) vadybininke. Ji rūpinasi ne tik langų ir durų projektavimu, darbų atlikimu ir organizavimu, bet profesionaliai padeda išsirinkti paprastesnes namų kūrimo detales: roletus, žaliuzes. 

Tokia ta Ingos kasdienybė – darbas Ignalinos centre įsikūrusioje įmonėje ir gyvenimas aplink ir per laukus, miškus ir ežerus, mat suradusi laisvo laiko Palūšės miškuose grybauja, uogauja. 

Inga suderinusi savyje statytos, vadybos bei interjero dizaino žinias, drauge su tėčiu pati puikiai įsirengė butą Ignalinoje, Ligoninės gatvėje. 

O laisvalaikiu kuria žadą atimančias valgomas puokštes.

Puokštės draugams ir ne tik…

„Sykį darbe kolegei reikėjo išskirtinės puokštės. Užsakėme. O man benešant ją kilo mintis, jog galima ir pačiai ką nors suskurti. Na, ir prasidėjo. Iš pradžių nuo paprastų dalykų, o paskui vis kitai progai ir kitam žmogui kažką naujo. Per trejus metus padariau nesuskaičiuojamą kiekį puokščių. Tai pati kur einu, tai dukra, tai pusseserė, tai mama. Jei anksčiau ilgokai galvodavau, kas dera ir tinka, tai dabar man tik tereikia žmogaus amžiaus, kelių pomėgių ir aš akimirksniu sudedu jam asmeniškai tinkamą valgomą puokštę. Jos įvairios: saldumynų, vaisių, uogų, daržovių, vyrams – mėsos gaminių ar žuvų. Žodžiu – ribų nėra“, – juokiasi Inga. 

Nusižiūrėjusi į mamą, vietoje nenusėdi ir jos dukra Viltė. Nuostabiai apneria padėklus, kurie ne tik dėl jaukumo, bet ir dėl praktiškumo… Pavyzdžiui, kavai į lovą… O kodėl gi ne? Dar Viltė riša papuošalus iš įvairių akmenukų. 

Taigi, Dalė – dukrą Ingą, o Inga savo dukrą įtraukė į kūrybinį procesą… labai paprastai – savo pavyzdžiu. 

Žmogaus paskirtis žemėje – kurti su dėkingumu širdyje. Kurti gražius tarpusavio santykius, kurti aplinką ir džiaugtis pačiam bei džiuginti kitus. Ingos gyvenimas užpildytas veiklomis ir artimųjų meile, tačiau ji žino, kad ir laiko, ir vietos širdyje dar atsiras ir tam, kuris norės būti stipriu vyru šalia stiprios, bet švelnios moters.

Niekada nežinai, ką slepia vieno ar kito praeivio žvilgsnis. 

Visą pasakojimą apie Ingą galite pasižiūrėti YouTube platformos kanale „Ignalinos TV“. 

Ignalinos TV ir Ingos asmeninio archyvo nuotr.