Trečiadienį, Pelenų dieną, tikintieji įžengė į Gavėnios laikotarpį. Jei ne dešimtmečiai sovietinio ateizmo, gal daugelis giliau regėtume ir savo gyvenimuose praktikuotume pasninko ir maldos svarbą, kaip neišskiriamo ir taip reikalingo žmogui asketiškumo dueto. Deja… Tiesos suvokimas ir visi nušvitimai ateina per dvasinius sukrėtimus, asmenines ar globalias tragedijas, kurių realybė keičia mūsų sąmonę, keičia mus.

Dvasininkai visais laikais tautos istorijoje atliko ypatingų lyderių vaidmenį. Jų pamoksluose kalbėjo tautinio atgimimo dvasia ir amžių išmintis. Gebėjimas perprasti žmogaus dvasios subtilybes, jiems teikė charizmą ir savotišką jėgą. Visose religijose tikras dvasininkas buvo psichologas, dvasios tėvas ir, reikalui esant, karys. 

Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Marijonas Savickas įkūnija savo asmenyje daugelį įvardytų savybių. Žvelgdamas į Gavėnią per Ukrainoje siaučiančio karo prizmę, šiuo sudėtingu laikotarpiu ragina teikti visą įmanomą pagalbą pabėgėliams.

„Gavėnia susikaupimo ir rimties metas, kuomet atliekama revizija savo gyvenime ir darbuose. Gavėnios metu Bažnyčia ypač pabrėžia maldos, pasninko ir aukų davimo – išmaldos reikalingumą. Visi šie trys geri darbai yra minimi Kristaus Kalno pamoksle. Jie veda į dvasinį augimą ir šventumą. Tačiau gaila, kad kartais tai klaidingai suprantama, manoma, kad mes užsitarnaujame Dievo malonę pasninku ir gerais darbais. Ne toks apaštalų ir Bažnyčios mokymas. Pasninkas yra vienas iš krikščionio ginklų dvasinėje kovoje su piktąja dvasia. Ryšys tarp pasninko ir atsispyrimo šėtono gundymai atskleidžiamas Evangelijoje. 

Tėvų karta griežčiau ir reikliau laikėsi senųjų pasninko tradicijų. Jokios mėsos, daugelis nevalgė net pieniškų produktų. Grucė, pupos, raugintos daržovės sudarė mūsų vaikystės mitybos racioną per Gavėnią… Žmogus nuo stalo pakildavo truputį alkanas ir tai buvo teisinga, ugdė valią ir charakterį, valė ir stiprino visą organizmą. Ateizmo dešimtmečiai darė įtaką žmonių sąmoningumui, religijos siūlomas asketizmas ne visiems tapo suvokiamas ar reikalingas.

Gavėnios metu aukų davimo – išmaldos reikalingumas niekur nedingo. Viso pasaulio akys nukreiptos į Ukrainos tragediją, todėl visų pareiga ir rūpestis – padėti nukentėjusiems nuo karo baisumų.

Iš tėvų pasakojimų girdėjome partizaninių kovų istorijas. Pokario vaikystė formavo kitokius kaimyninės valstybės Rusijos vertinimus. Mūsų sampratoje ji visada išliko agresore, laukiančia progos užgrobti svetimas teritorijas. 2014 m. Krymo okupacija ir tolerantiškas ES bei kitų didžiųjų valstybių diskretiškumas Rusijai „užaugino ragus“. Dabartinė situacija Ukrainoje negali nieko palikti abejingu. Privalome padėti, kuo galime, kiek įmanoma. Skaudžiausia, kad žūsta niekuo nekalti ir bejėgiai žmonės – vaikai, moterys, seneliai. Rusijos valdžia į žudynes stumia savo vaikus. Tai abiejų tautų – ir ukrainiečių, ir rusų piliečių genocidas. Baisus nusikaltimas prieš visą žmoniją. 

Rusijos žmonės praregės, nes neteisybė niekada nelaimi. Diktatorių vieta – Hagos teismo suole.

Visgi, dabar Gavėnios laikas, todėl visuotinis Rožinio kalbėjimas už Ukrainos žmones yra didžiausias ginklas, kokį gali panaudoti tikintis žmogus. Melskimės ir apsišarvokime viltimi, kad mūsų maldas Aukščiausias išklausys.“