Vidiškių mokyklai – 30. Jubiliejinis gimtadienis – proga net tik pasidžiaugti gražia sukaktimi. Tai ir galimybė įsivertinti, pasižiūrėti, kur nuėjai, pasitikslinti, ar tie, kurie eina drauge, jaučiasi taip pat. Rajone visiems puikiai žinoma Vidiškių gimnazija birželio 17-ąją šventė 30–ąjį gimtadienį. Nuostabiai šypsojosi saulė danguje, visas Vidiškių miestelis alsavo puikia nuotaika, o jiems antrino sugužėję buvusieji mokiniai, svečiai. Išties nepaprasta BŪTI. 

Susirinkusius svečius pasveikino ilgametė mokyklos direktorė Jūratė Sveikauskienė „Aš nusižengsiu visoms įprastoms tradicijoms, bet… jokių padėkų ir sveikinimų geriausiems mokiniams ar pedagogams nebus, nes pas mus visi yra geriausi, visi svarbūs ir ypatingi. 

Trisdešimt metų mokykla Vidiškėse – gyva. Atidaryta iškart paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. rugsėjo 1 d. Mokykla augo kartu su Lietuva, įveikė įvairius sunkumus, perėjo kelis vystymosi ir augimo etapus. Šiandien mokykla išaugus į gimnaziją. Ši mokykla pastatyta ne iš molio plytų, o iš pareigingumo, darbštumo, atsakingumo, pasiekimo plytų. Kiekvienas įnešė savo indėlį į mokyklos tobulėjimą, augimą ir garsinimą. Labai gaila, kad dalis bendruomenės nebetęs savo pradėtų darbų, nebedalyvaus mūsų šventėse… jie iš Amžinybės tolių žvelgia į mus, mato mūsų darbus“, – sakė direktorė ir pakvietė mirusius mokyklos bendruomenės narius (mokytojus, mokinius, darbuotojus ir tėvelius) pagerbti tylos minute. 

Toliau šventės labirintais svečius lydėjo buvusieji mokyklos mokiai, dabar dirbantys mokytojais Irmantas Nalivaika ir Viktorija Čibirė, įkūniję Mokinį ir Mokyklą. 

Švęsti atvykęs pirmasis Vidiškių mokyklos vadovas Eminuelis Leškevičius buvo konkretus: „Tai, kas kažkada atrodė vos ne miražas, taip gražiai įsikūnijo. Džiaugiuosi metais, praleistais pačioje unikaliausioje gyvenvietėje Lietuvoje. Ar žinote kodėl? Niekas čia nekreipia dėmesio, kaip tu atrodai, nekreipia dėmesio, ką tu kalbi, bet visi žiūri, mato ir vertina tai, ką tu darai. Aš labai laimingas, matydamas savo buvusius mokinius. Ir noriu dar kartą priminti, kad svarbiausia daryti tai, kuo tiki ir tikėti tuo, ką darai, o visa kita – bereikalingas laiko švaistymas. Ačiū Jums visiems!“  

Pasveikinti švenčiančios bendruomenės atvyko ir Ignalinos rajono savivaldybės atstovai meras Justas Rasikas ir vicemeras Juozas Rokas, administracijos direktorė Jūratė Balinskienė, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė. 

„Tikrai labai smagu dalyvauti jūsų šventėje. Ši mokykla, ši gimnazija – pakankamai jaunas organizmas. Jai dar augti, tobulėti ir tikėti tuo, ką daro. Jūs išlaikėte visus likimo egzaminus. Džiaugiuosi, kad jūsų direktorė – tas žmogus, kuris tiki kiekvienu iš jūsų ir pergyvena dėl kiekvieno iš jūsų. Kartais tenka ir ašarą pamatyti jos akyse, ir tai rodo jos atsidavimą. Aš taip pat myliu kiekvieną mokyklą, labai myliu šią gimnaziją, nes jaučiu milžinišką atsakomybę prieš jus visus ir prieš šios gimnazijos ateitį. Mokykla – tai yra kiekvieno mūsų piliečio pamatas į ateitį. Tą, ką jūs gaunate čia, ką jūs gaunate lygiagrečiai iš savo tėvų – lydi visą jūsų gyvenimą. Taip suformuojamas pilietis, kuris ateityje augins savo jaunąją atžalą, kuris formuos visą Lietuvos ateitį. Dėl pačios gimnazijos. Pastarieji keli metai jai buvo išskirtiniai, nebuvo tokių metų niekada, nebuvo iki tol nuotolių mokymų, bet ji surado išeitį. Pats mačiau fizinio lavinimo mokytoją, kuris vienas salėje vedė pamoką nuotoliniu būdu. Tačiau per šį laikotarpį jūs sugebėjote ir atsinaujinti. Tie patys suolai, kuriuos jūs šiandien naudojate – karantino pasekmė. Šiandien mes esame kur kas stipresni, pasitikintys savo jėgomis ir matantys perspektyvas. Mes vietoje daug geriau nei didieji politikai suprantame, ko mums reikia. Savivaldybė tikrai dės visas pastangas, kad visos niūrios prognozės apie gimstamumus, apie negandas, būtų nuvarytos į šoną. Nuoširdžiai noriu padėkoti direktorei ir kartu žygiuokime į priekį“, – sakė meras J. Rasikas. 

Merui antrinęs Juozas Rokas pasidžiaugė gausiu mažų ąžuoliukų ir liepaičių būriu ir palinkėjo mokyklai dar plius 30 plius 30 plius 30 bei gyvuoti ir gyventi dar labai ilgai!

Savivaldybės dovana mokyklos bendruomenei – bonsas, gėlės ir gardus tortas. 

Europarlamentaras Bronis Ropė priminė ir mokyklos priešistorę: „Džiugu, kad jūs esate stiprūs ir turite ateitį. Tikiuosi, kad tos reformos, planuojamos šalyje, praeis pro šalį, arba taip visi kartu padirbėsite, kad iš jų turėsite naudą, o ne praradimus. Teko gyvenime prisidėti prie šitos mokyklos steigimo ir tvarkymo. Ji gimė labai keistai. Čia buvos statoma profesinė mokykla, bet proceso metu priimtas sprendimas kurti bendrojo ugdymo mokyklą. Idėja virto kūnu ir dėka jūsų visų šita mokykla užaugo. Jūsų šūkis „Svarbūs visi ir kiekvienas“ yra ne tik šūkis, bet ir kasdienių darbų palydovas, kuris padeda kurti, svajoti, siekti rezultatų. Neišsižadėkite šio principo ir jūs būsite amžini.“ 

Sveikinimai ir plojimai sekė kitus sveikinimus. Štai ir Br. Ropę scenoje pakeitė Seimo narys Gintautas Kindurys. „Prisimenu, kada Ignalinoje lankiau mokyklą ir kelis mokinius atveždavo didžiulis autobusas. Prieš tris dešimtmečius įvyko svarbus šiai bendruomenei įvykis – atidaryta mokykla. Istorija pasikeitė. Dabar vietos jaunimas mokyklą lanko vietoje, o pas juos atvažiuoja vaikai iš kitų miestelių, kaimų ir net pačios Ignalinos.

Trisdešimt metų – netrumpas laikotarpis, per kurį nuveikta daug prasmingų darbų. Čia karta keičia kartą. Mokykla nuo pat veikos pražios išsiskyrė kuriamomis tradicijomis. O mane su šia mokykla sieja kiti dalykai. Daugiau nei prieš 20 metų čia veikė gamtosauginis būrelis ir daug bendradarbiavome drauge siekdami žaliosios mokyklos statuso. Jau tada įstrigo mokinių ypač patriotiškas požiūris į mokyklą ir jos bendruomenę, ypatingi tarpusavio santykiai. Kitas mano ryšys su šia mokykla, deklaruotas privačių interesų deklaracijoje – čia dirbanti mano žmona.  

Smagu matyti prižiūrėtą mokyklą ir dėkoju, kad jūs esate tokie, kokie esate vienas kitam ir vienas dėl kito. Kiekvienas  darbas duoda rezultatą tada, kada nuosekliai vykdomas. Dirbkite, kurkite ir tegul jūsų darbus vainikuoja kuo geriausi rezultatai“, – linkėjo G. Kindurys.

Dovanos ir sveikinimai bei palinkėjimai ir džiugina, ir jaudina, bet nemažiau smagu ir gera klausytis ir muzikinių dovanų, kuriomis pradžiugimo mokyklos mokinės Raminta ir Austėja Akinskaitės, Mėta Unger bei naujieji mokyklos mokiniai Liepa Jankauskaitė ir Hubertas Raginis, Vidiškių moterų vokalinis ansamblis „Svaja“, buvusi mokinė, „X faktorius“ dalyvė, muzikos mokytoja ir kūrėja Lijana Stankauskaitė, mažieji draugai iš darželio, mokyklos šokių šiuolaikinių šokių grupė bei jungtinis Vidiškių gimnazijos mokinių ir mokytojų ansamblis. 

Ir saldžių, ir sunkių, ir spalvotų, ir net žaliuojančių dovanų atgabeno Vidiškių seniūnijos atstovai, Vidiškių dvaro šeimininkas Kęstutis Mozeris, buvusi seniūnė Vigalija Matkėnienė, bendruomenės atstovė Stasė Savičiūnienė ir kai kurių rajono ugdymo įstaigų vadovai.  

Stasė Savičiūnė, bendruomenės narė, buvusi mokyklos mokytoja, darželio vedėja džiaugėsi, kad šiandien ši mokykla gyvenimo iššūkiams parengia ne tik Vidiškių, bet ją pamilusius ir vaikus iš viso rajono. 

Mokykla – tai vieta, kur skleidžiasi mokinių svajonės, kur auga ir tvirtėja sparnai, kur jauni žmonės pakyla į platųjį pasaulį. Jei susirinktų visų Vidiškių mokyklos 26 laidų abiturientai, scenoje nesutilptų, bet mokyklos širdyje vietos tikrai visiems pakaktų… Vidiškių mokykla ne vienam padėjo pasirinkti gyvenimo kelią, pasukti pedagogikos, menotyros, kūrybinių industrijų, valstybės tarnautojų, medicinos keliais. Taip galima vardinti iki begalybės. Kiekvienas mokykloje išgyveno nepakartojamas patirtis, pasijuto svarbus, praplėtė kultūros, pažinčių lauką. Ne vienas iš buvusių mokinių prisipažino, kad prabėgusį laiką mokykloje saugo, kaip patį gražiausią gyvenimo prisiminimą. 

Tą vakarą į sceną vienas po kito lipo buvusieji mokyklos mokiniai, suskridę draugėn ne tik iš įvairių šalies kampelių, bet ir viso pasaulio. Jie dėkojo, džiaugėsi, verkė… Šiai mokyklai nereikia perrašinėti istorijos, diagramų… Čia ne tik kiekvienas buvęs ar esamas, bet ir prisėdęs svetimas kalba širdimi, o širdis niekada nemeluoja ir neapgaudinėja – ji myli. 

Aido Dolotovo, Kirilo Maslabojevo ir autorės nuotr.