Skip to content

Kai minimumas širdies

Sigita TELYČĖNAITĖ

Dešimtmečiais netyla kalbos apie gyvūnų gerovę ir jų šeimininkų sąžinę, bet situacija gyvūnų globos įstaigose beveik nesikeičia. Kiekvienu metų laiku benamiai ir paliegę augintiniai masiškai vežami į prieglaudas. Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos globos namai nuolatos perpildyti. O skambučiai iš visos apskrities su naujomis gyvūnų dramomis nesiliauja. Pasak veterinarijos gydytojų, situacija – kaip ir visada. Prieglauda braška nuo gyventojų skaičiaus. 

Šuneliai ir katinukai čia skaičiuojami šimtais. Kas mėnesį atvežama apie 80 naujokų, namus randa apie 60. Deja, visuomenės sąmoningumas neišaugo nuo moralinių postringavimų spaudoje ar televizijoje. Žmogaus sąžinė tyli. Beveik kasdieną dieną susiduriama su smurto atvejais prieš gyvūnus – šeimininkai juos karia, nuodija, skandina, užmuša pagaliais. Tai – ne siaubo filmo siužetas, o Lietuvos visuomenės moralinis portretas, kuriame daug patogumų bei malonumų ir minimumas širdies šilumos. 

Dažnokai, mirus šeimininkui, jo augintiniai keliauja į mūsų įstaigą, bet ne išimtis, dažnai gyvi šeimininkai išmeta kales su mažyliais, vaikingas kates. Nuolatos stebimės žmonių žiaurumu, nors galime sakyti, kad prie baisaus elgesio su augintiniais faktų jau esame įpratę. Gamtoje nėra žiauresnio padaro už žmogų – teigia veterinarijos gydytojai, dirbantys gyvūnų globos įstaigose.

Dabartiniai orai itin nepalankūs benamiams ir beglobiams, todėl visų aplinkinių rajonų gyventojai prašomi būti nors kiek dėmesingesniais visiems mažiesiems mūsų broliams. 

Pasak specialistų, globos įstaigos labai dėkingos visiems atvykstantiems savanoriams, kurių pagalba lieka itin aktuali. Dirbdami įvairius darbus, valydami narvus, bendraudami su gyvūnais, daugelis atvykusių padėti tik kartą, įsitraukia į tokią veiklą, tampa nuolatiniais globos namų lankytojais ir pagalbininkais. Bet tokiam savanoriavimui ryžtasi maža visuomenės dalis. 

Liūdniausia, kada atsisakoma susirgusio ar pasenusio augintinio. Jis tampa nenaudingas ir nepatrauklus buvusiai šeimai. Mažai kam reikalingas vienaakis katinas ar klausą praradęs šunelis. Koks pavyzdys rodomas tėvų vaikams, jei atsakomybės našta už ištikimą gyvūną numetama svetimiems – globos įstaigos darbuotojams, kurių atsidavimas tokiai veiklai tikrai jaučiamas darbo rezultatuose – sako veterinarai. 

Gyvūnų gerovė – optimalus gyvūnų fiziologinių ir etologinių poreikių tenkinimas – skelbia įstatymai. Ar tikrai visuomenė jau subrendo rašytinių tiesų sampratai? Vargiai. Žmogus gali rinktis savo gyvenamąją vietą, erdves, aplinką, o gyvūnėlis priima pasaulį, kurį formuoja šeimininkai. Juk ne veltui sakoma, kad laimingiausias yra valkatos šuo, nes šeimininkas su juo dalinasi paskutiniu kąsniu. Klasikai rašė – šuniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien, ar tu esi turtingas ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją. Visiems reikia meilės. Tai gerai žino gyvūnų globos įstaigose dirbantys specialistai.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje