Pamažu naikinami paštai, paštininkai, vaistinės, bankų skyriai, kaimų bibliotekos, autobusų maršrutai, geležinkelio stotys, bet sparčiausiai – įprasti lietuviški žodžiai. O ką, ir mokyklos?! Laimei, jų pavadinimai dar neišmesti. Betgi mokytojai vaikų jau nebemoko, jie juos tik ugdo. Tėvams vaikus tik pagaminti reikia, o ugdymui pasiima vaikų darželiai ir tebesančios „mokyklos“. Bet tos vietos dabar visuotinai vadinamos ugdymo įstaigomis, nes turbūt, taip įsakyta? Veršiukus, kai atjunko nuo karvių-motinų, uždaro aptvaruose ir ten juos šeria, girdo – augina, t. y. ugdo, o paršiukus ugdo iki bekonų. 

Ko tie mokytojai streikuoja, jiems tiek darbo sumažino! Jiems nebereikia vargti, perteikiant vaikams mokslo žinias. Tereikia mokiniuose išauginti numatytas programas. Būdavo aišku, kad žmoguje reikia išugdyti pilnavertę asmenybę. Tikrai, asmenybė neišmokoma, o išugdoma. O ar galima žmoguje išugdyti, pvz., chemiją, fiziką, biologiją? Bet lietuvių kalba iš tiesų išugdyta, o ne išmokyta. Rezultatas jau pasiektas, jį girdime kasdieną. Ir ne turguose ar prie šiukšlynų, o per Lietuvos (atsiprašau – LRT, nes buvęs Lietuvos pilnas vardas iš pavadinimo išbrauktas) radiją ir visus TV kanalus. Kadangi ir gimtosios kalbos niekas nebemokina, o palikta išsiugdymui, tai besiklausant tautos gražbyliavimų, ausys lūžta. 

Štai per visą parą radijo klausau tik dvejas ryto valandas, bet jau prirašiau keletą lapų žlungančios lietuvių kalbos pavyzdžių. Pirmieji gimtosios kalbos atsisako mūsų tuščiagarbis „elitas“: menininkai, režisieriai, renginių vedėjai, aktoriai, scenos dainininkai, literatūros kritikai, visokie apžvalgininkai, influenceriai, Seimo nariai, ministrai ir jų patarėjai. Iš paskos savo mokytumą pareikšti trokšta prekybininkai, girdyklų vadovai, teisininkai, studentai ir, neįtikėtina, aukštųjų mokyklų bei institutų mokslo žmonės. Šių lenktynių „olimpinį medalį“ įteikčiau vienam Klaipėdos vidurinės mokyklos direktoriui, kuris per TV žinias pranešė, jog vardan mokinių saugumo jie buvo išvesti iš klasių į miesto parkelį „tolesniam ugdymui“. Žinoma, po žaliais medžiais ir ant žolės vaikai turėjo paaugti daugiau, nei tvankiose klasėse. O kaip elgiasi žurnalistai, radijo ir TV laidų vedėjai? Jie neprieštarauja ir toliau platina, o baisiausia, kad įtvirtina tokį kalbinį šiukšlyną ir laidos metu klausia mokytojo: „Kokia įvyko mokinių motyvacijos ūgtis per 12 metų?“   

Radijas yra visose šeimose. Kartais jis plepa ir burzgia ištisas dienas ir niekas normaliai neklauso. Tegu, tam ir radijas, ar ne? O gaila! Jei įdėmiai paklausytumėte, labai patobulėtumėte. Suprastumėte, kokia skurdi ir mužikiška ligi šiolei buvo mūsų gimtoji kalba! Tai seniena, kurią reikia sumoderninti ir tobulinti, atsisakyti „kaimiškumo“. Procesas juda sparčiai, pažanga kyla aukštyn. Perrašau susvetimėjimo perliukus. 

Susipažinau su performatyvia lietuvių muzika; turėjom performatyvų renginį – buvo geras ekspyrensas; generuoti alternatyvius, bet liberalius naratyvus; reiktų vizualizuoti akies struktūrą; tai ypač nišinis aparatas; svarstant mokesčius, skiriasi medianos; tokios medianos valstybei netinka; generuoti ir akumuliuoti e-advokatų darbą; prieš užmiegant idėjos generuojasi sparčiau; mes negalime terapinti žmogaus iš karto; tavo sikspakas – kaip Luko antakiai; silpnas organizmas imobilizuoja mutagenus.

Šita indikacija jau ištransliuota ir iškomunikuota; ta sudedamoji yra turimų lėšų naratyvas; apie denuklearizaciją niekas nebekalba; vertikalaus šokio performensas (atsiprašau, tai gal yra ir horizontalus šokis – gulint?); važinėjom po Kiprą, lankėm įvairias lokacijas; ilsėjomės pajūrio lokacijose; atvykus į lokaciją, mūsų niekas nelaukė; Kalėdoms lokacijų nebėra; pagalvokit, ką rašot į soušel mydia!; negalime deligitiminizuoti tavo užmačių; jie turi užtikrinti mūsų maisto grandines. 

Be civilinės yra ir karinė dedamoji; inovatyvių veiklų kainų erdvės; miksingą įrašinėjau 3 metus; sumiksavome su jaunuoju Mamontovu; tai kankina viešąjį sektorių; manipuliatyvinės pedagoginės intervencijos; išsprendėm šią platformą; kognityviniai nuokrypiai trukdo rinkos trendams; ap tipo koncertas (angl. up); viešbučiai nori turėti pilną užbukinimą. 

Tvarūs maisto produktai (ką suvalgai, tas nebepasišalina, pilve pasilieka tvariai, nesuardomai?); gripas nebesukelia aukštų populiacijų; elniai ir stirnos priešą konstatuoja iš anksto; savo siūlymą sukalibruosim Seime; moterys neturi ambicijų aplikuoti; mano veikla koncerte yra komjunity prasme; vaikas su autizmo spektru; pavargau nuo kostiumo kvesticionavimo savyje; siužetas suponuoja gelmę; užsienyje daugėja fleksitarų; dviratininkai gali važiuoti tik per savo infrastruktūrą; 

Kainų indeksai suagreguoti; tada žmogus būna onlain aplinkoje; medijose užkoduotas medijavimas; kontracikliškai skanuojame įvykius pasaulyje; ekonomikos dekarbonizavimas; algos didėja tik tam tikruose burbuluose; suveiks algoritmai, kurie bus įveiksminti; infrastruktūros iššūkiai; reformą reikia perkalibruoti; norime wau efekto!; indikavus nusikaltimą, atliekamas suėmimas; Ignas – apibendrinto mąstymo mokslininkas t. y. elgesio inžinierius, o aš – elgesio konsultantas. 

Vilniuje tūno tokia komisija, kuriai paskirta prižiūrėti lietuvių kalbos grynumą ir jos apsaugą nuo pražūties. Bene 50 metų per 3 okupacijų laikotarpį mūsų kalba išliko gyva be jokių komisijų. Atgavus Nepriklausomybę niekas net negalvojo, kad mes patys atsisakysime kalbėti lietuviškai (siekdami wau efekto). Betgi niekas neverčia to daryti! Priežastys yra žinomos. Minėtoji kalbos saugotojų komisija akylai seka radijo ir TV reporterių pranešimus ir duoda per galvas tiems, kas neteisingai sukirčiavo žodį. Bet mano surinkti pavyzdžiai – tai ne žodžių kirčiavimas, o aštrūs akmenys lietuvių kalbos dantyse. Nei sukramtyti, nei nuryti. Ir niekam nerūpi įsisiautėjęs kalbinis chaosas. Gal bent savivaldybių kalbos tvarkytojai galėtų teikti savo pasiūlymus ir pastabas? Beje, ką jie tvarko? Biurokratinių raštų kalbą? Ko gero taip, juk postus dabar gali užimti ir riboto išsilavinimo valdininkai. 

Visokioms reformoms (net ir šis žodis pasenęs, reikia sakyti „optimizavimas“, kad kuo mažiau žmonių suprastų esmę) labiausiai nepritaria ir priešinasi atsilikusios žemumos – pensinio amžiaus žmonės. Nes jie buvo tikrieji kalbos saugotojai per visas negandas. Dabar jie nieko nebereiškia, tapo lyg parazitais, įsiterpusiais į sveikos, nesenstančios ir nemirtingos modernios visuomenės tarpą. Kaip jie drįsta trukdyti pažangai! Tad nerkime gilyn į soušel mydija!

2024 m. sausis

R. Daukanto pieš.