Pastaraisiais metais visuomenė labai aktyviai yra įsijungusi į miškų išsaugojimą. Nes miškai masiškai kertami plius dar visokios ligos ir kenkėjai prie to prisideda. Sengirių praktiškai beveik nebeliko. Nemaža dalis miškininkų į mišką žiūri kaip į paprasčiausią verslo objektą. Sulaukė eglė ar pušis 80–90 metų, ji be jokių apmąstymų kertama, tarsi kasmet ariamoje žemėje pasėti javai. Bet ta pati eglė, pušis puikiausiai gali gyventi dar tiek pat ir daugiau metų, nemažindama medienos prieaugio ir, kas dar labai svarbu – didindama pridėtinę vertę savo bioįvairove, rekreaciniu, CO2 surišimu ir sveikatinimo (miško maudyniu) požiūriu.

Mūsų spygliuočių miškams dėl klimato kaitos gresia išnykimas, todėl jau projektuojama daugiau sodinti lapuočių rūšių. Jeigu jau greitu metu pradėtų sparčiai mažėti įprastinių spygliuočių – eglių, pušų – miškai, ar nebūtų galima rasti joms pakaitalų tarp kitų spygliuočių rūšių? Manau, kad jau ne vienas miškininkas galvoja, kad vertėtų plačiau kelius atverti kėniams. Jų gentyje – apie 40 rūšių, kurių nemažai galima aptikti senuose parkuose, dvaruose, botanikos soduose, kolekcionierių sklypuose. Išvesta daug dekoratyvinių, žemaūgių formų ir itin daug iš korėjietiško kėnio rūšies – apie 100 atmainų. 

Kaip atskirti kėnį nuo pušies, skaitytojai, ko gero, žino. Kėnio spygliai yra švelnesni ir jų kankorėžiai žiūri į viršų. Ištvermingiausias yra sibirinis kėnis, bet, kaip keistai beatrodytų, jam mūsų klimato sąlygos, kaip ir daugumai Sibiro augalų, netinka, jie nukenčia ne nuo šalčio, o dėl dažnų atlydžių žiemą, augalo ramybės metu. 

Prisimenu, baigiant biologijos studijas VU, 1972 m. suorganizavau 6 kolegų žygį į Altajaus kalnus, plaukėme plaustu Ulbos upe. Žinojau, kad medinį plaustą geriausia daryti iš kėnio rąstų, nes jo mediena lengviausia. Teko sibirinio kėnio rąstus atsitempti prie upės iš toliau, nei pusės kilometro, nes pakrantės zonoje augo kedrai, tiksliau – sibirinės pušys ir maumedžiai. Per savaitę sukonstravę  plaustą, pasileidome žemyn upe. Pasirodo, keliamoji galia laikė tik 4 dalyvius. Plaustas paniro po upės vandeniu ir mes basomis, pamirkę lediniame vandenyje, po kelių valandų skubiai evakavomės iš plausto. Priežastis – ne kokybiškai padarytas priekinis vairo irklas. Esant didelei srovės tėkmei, neįmanoma buvo manevruoti tarp akmenų ir uolų, tad plaustas tapo nebevaldomas. Tuomet kitiems dviem dalyviams, tiksliau dalyvėms, teko bėgti krantu, nukertant upės vingius. Jeigu kas būtų tuomet nufilmavę, kaip mes žongliravome ant plausto ir šokinėjome ant pakrančių medžių ir ant didžiulių akmenų, mėtydami kuprines į krantą, prieš patenkant sudaužytam plaustui į krioklį, būtume, ko gero, tarp dokumentinių filmų ne vieną prizą laimėję.

O grįžtant prie pasakojimo apie kėnius, tai jie užima svarbią vietą dekoratyvinėje sodininkystėje, labai vertinami kaip kalėdinės, naujametės eglutės. Jų švelnūs spygliai šiltose patalpose ilgai išsilaiko. Iš kėnio spyglių ir jaunų ūglių gaminamas kėnių aliejus, iš žievės – balzamas, iš balzaminio kėnio – vantos pirčiai.  Kas dar labai nustebino (net sunku patikėti), kad kėnio mediena turi geras termoizoliacines savybes. Šiluminė varža, palyginus su pušimi, yra 2,5 karto didesnė, o už ąžuolo medieną – net 4,5 karto. Imkime pvz. 10 cm kėnio tašą, jo varža prilygtų 25 cm pušies, ir net 45 cm ąžuolo. Jei tai tikri mokslo pagrįsti duomenys, tada kyla pagrįstas klausimas – kodėl pas mus neauginami kėnių miškai? Bijoma, kad jie taps invaziniu floros atstovu, kaip, tarkim, vikmedis (baltoji akacija)? Tam nėra jokio pagrindo. Suprantama, kad tai labiau išranki spygliuočių medžių grupė, bet yra ir keletas rūšių, kurios ne tik galėtų augti arčiau jūros, bet ir mūsų rytiniame regione. 

Tai ar kėniai sugebės ateityje pakeisti tradicines mūsų spygliuočių rūšis?

Butkų medelyno nuotr.