Šį rudenį Palukščių miestelį ištiko netikėta netektis. Kūdroje įlūžo ir prigėrė Juozapatos ožkytė. Be pienelio liko gal puskapis jos kačių ir katinų, rainų ir juodų, baltų ir geltonų. Tikra tragedija. Kaimynai pienu paremti negalėjo. Dar nebuvo panaikintos natūrinės prievolės. Kolūkiečiai vos ne visą karvių pieną turėjo atiduoti valstybei. Kolūkis savo socialistinius įsipareigojimus irgi vos vos tempė. Gyvūnų globos draugijų taip pat tada dar nebuvo… Tuo tarpu moters pusalkaniai ilguodegiai augintiniai vakarais įspūdingus koncertus rengė, tarsi visi La Skalos operos teatro solistai būtų suvažiavę…

Ir viskas per tas iniciatyvas, mokslo pasiekimus. Prieš kelerius metus buvo paplitęs plėšinių užkariavimo vajus. Valdžios atstovai pasipylė po rajoną. Naršė visus užkampius. Ieškojo neartų dirvonų. „Tarybinio spartuolio“ kolūkyje prie Liepyno aptiko amžių amžius nedirbamą, ūkininkavimui netinkamą, tik vilkaplauke apžėlusią pievutę. Tuoj pat buvo informuota rajono vyriausia valdžia apie surastus plėšinius.

Po kelių dienų iš MTS atbildėjo galingas „stalinecas“ su vienvagiu plūgu. Mechanizatoriai išvertė vos ne pusmetrio gylio vagas. Į paviršių iškėlė ir piestu sustatė nuo ledynmečio nejudintą molį. Toks gražus, žvilgantis, nors vežk į Ažumiškio tarpkolūkinę plytinę ir lipdyk plytas. Tais metais tik kiškių tręšiami plėšiniai taip ir liko neįdirbti. Molis įdžiuvo, karpatais virto. Pavasarį traktorininkas Trapša diskinėmis akėčiomis šiaip taip palygino arimo kupras. Pasėjo avižas. Rudenį nei kertamąja, nei dalgiais neįmanoma buvo javų dorai tarp gurvolių nušienauti. Medžiotojų džiaugsmui užkariauti plėšiniai liko stirnų ir kiškių šėrykla.

O dabar dar viena iniciatyva. Žemės ūkio valdyba į mokymus sukvietė visus rajono agronomus ir brigadininkus. Seminaro tema – „Durpių įtaka dirvožemio humusingumui ir laukų derlingumui didinti“. Paskaitas pasikeisdami skaitė Mokslo naujovių diegimo instituto mokslo daktarai ir kandidatai. Grįžusi iš seminaro brigadininkė Giedrytė dėl linksmo būdo Tauškute vadinama, kontoroje iškilmingai pareiškė:

– Užtenka, panelės, čia jums lindėti, lakuotus nagus krapštinėti. Čiupkim kastuvus ir bėgte kasti durpių. Tai – rudasis mūsų auksas, pagrindinis kolūkio išganymas, laukų sukultūrinimo pamatas, šimtaprocentinis derlingumo priedas, – pylė lyg iš kulkosvaidžio seminare girdėtas lektorių mintis.

Nereikėjo Tauškutei imtis kastuvo. Atvažiavo nesamdytas ekskavatorius su prie ilgos nosies prikabintu kaušu. Šalia miestelio buvo aptiktas kiškio uodega uždengiamas durpynėlis. Iškasė kūdrą, supylė durpių krūvą. Iškast tai iškasė, o kaip jas į laukus išvežti, šlapias, varvančias? Paliko žiemai, kad nuvarvėtų, susigulėtų ir išdžiūtų. 

Pavasarį atsirado rimtesnių darbų, naujesnių iniciatyvų – sojų, koksagizų auginimas. Jau ne durpės buvo galvoje. Taip ir liko kūdra vaikų džiaugsmui. Visą vasarą jie maudėsi, pliuškenosi. Savanoriškai priiminėjo mineralų kupinas sveikatingumo vonias, kaip Druskininkų „Eglės“ žemdirbių sanatorijoje.

O štai rudenį – pirmoji nelaimė. Išbėgo iš tvartelio Juozapatos ožkelė ir tiesiai į laukus, kur talkininkai jau pašalus burokus rovė ir neišrovė. Kūdroje tik ką užsitraukęs ledukas, vos padengtas sniegeliu. Ožkelė – per jį. Neišlaikė smarkuolės. Vargšelė net nespėjo atsisveikint su šeimininke.

Brigadininkė Tauškutė labdaringos misijos ėmėsi. Visuomeniniais pagrindais įsteigė gyvūnų globos ir paramos komitetą. Miestelio gyventojai humaniškai sumetė kelias dešimtis rublių kitai pieno tiekėjai įsigyti. Kad tik tas kniaukiantis uodeguotasis desantas nepasipiltų po sodybas.