Kasmet, atėjus pavasariui, per pievas, ganyklas nuvilnija nemažai žolės deginimo atvejų. Nors ir visais būdais agituojama bei už tai baudžiama, bet mastai ženkliai nesikeičia jau daug metų, net dešimtmečių. Sumažėjimas pastebimas, tik kai būna lietingas ir šiltas pavasaris. Bet ar visais atvejais žolės deginimas yra taip žalingas gamtai? 

Žalingas yra trimis atvejais: kai deginimas ne laiku, nekontroliuojamas ir neorganizuotas. Jei kažkas degina žolę sužaliavus augmenijai, žala gamtai neabejotina. Jei nekontroliuojamas žolės deginimas, irgi žala gali būti ne tik gamtai, bet ir pavojus sodyboms, miškams. Jei neorganizuotas deginimas – taip pat blogai, nes įsisiautėjus liepsnoms, deginimo eigos gali nepajėgti suvaldyti net panaudojus visas priešgaisrines priemones. 

O kada žolės deginimas yra praktiškai nežalingas arba net naudingas gamtai? Kai žolė deginama labai anksti pavasarį, kol ji dar ne sausa. Tuomet visa bestuburių fauna, žiemojanti po žeme, niekaip nenukenčia, o ugnis sunaikina nemažą dalį pelėsinių, grybinių ligų pradų. Dažnai aiškinama, kad labai nukenčia kiškių jaunikliai. Abejotinas teiginys. Vargu ar per visus ištisus dešimtmečius po kasmetinių žolės deginimų yra kas nors bent vieną kiškutį apdegusį radęs, būtų labai įdomus faktas. Bet aršiems žolės deginimo ,,entuziastams“ žalos faktų nereikia. O reikėtų išskirti net teigiamą momentą, kad ankstyvo žolės deginimo metu tikrai nemažai ,,iškeptų“ erkių. Kaip visiems žinoma, jų populiacija mūsų krašte nuolat didėja, matome, kiek gyventojų užsikrečia Laimo liga ar erkiniu encefalitu. 

Jeigu pasižvalgius po platų pasaulį, žolės gaisrai šilto, tropinio klimato kraštuose, kur plyti savanos, prerijos, stepės – įprastas gamtinis reiškinys. Be to, dažnai pasikartojantis ir jo nėra ką lyginti su mūsų platumos pavasarį degančiais žolės mastais. Praktiškai dėl jų nei viena gyvūnijos rūšis ten neišnyko, netgi po gaisrų dar labiau subujoja gyvybė. 

Dėl pavasarinės žolės deginimo asmeninę nuomonę turiu seniai. Paskutiniais metais labiausiai nustebino, kad keičiasi miškininkų požiūris, kurie teigia, kad kai kuriuose miškuose net tikslinga specialiai sukelti žolės deginimą. Įdomu, ko norima tuo pasiekti? Nes teigiama, kad pomiškyje, itin pušynuose, kur įsigali aukštos žolės, beveik išnyko vėjalandės šilagėlės, esant šlapiai pernykštei žolei neišgyvena kurtinių, jerubių jaunikliai, pamiškėse, kur aukšta žolė, nebeliko palankių sąlygų mūsų vienam iš egzotinių sparnuočių – žalvarnėms, nes dėl termofilinių vabzdžių suprastėjusios gyvenimo aplinkos nyksta mitybinės bazės.

Seniai, kai dar su graikiškų riešutmedžių ,,Ideal“ sodinukais dalyvaudavau mugėse Vilniuje, prisimenu, kai po pirmųjų straipsnių apie pavasarinį žolės deginimą, atsitiktinai kalbantis su garsiu selekcininku Antanu Ryliškiu, kilusiu nuo Tauragnų krašto ir ilgą laiką dirbusiu Dūkšto Rojaus medelyne, jis pritarė ir palaikė mano išreikštą požiūrį į žolės deginimą dėl tariamos žalos gamtai. Man pasidarė drąsiau apie tai rašyti, nes iki tol galvojau – nejaugi aš tik vienas toks nesusipratėlis, išsišokėlis, nes visi unisonu pučia į vieną dūdą. Po A. Ryliškio mirties vėl pasijutau vienišas tuo klausimu ir nustojau rašyti ta tema. Ir tik prieš keletą metų  sužinojęs, kad pavasarinį žolės deginimą palaiko ir biomedicinos m. dr. Bronius Šablevičius, pasidarė vėl drąsu reikšti tokią nuomonę. Jam nebuvo leista net atlikti eksperimentą, norint moksliškai įrodyti – ar ankstyvas žolės deginimas taip žalingas faunai, ypač bestuburiams vabzdžiams. Man gaila, kad net tarp biologų yra nekritiškai mąstančių apie kai kuriuos reiškinius, vykstančius gamtoje. Suprantu, kad ugniagesiui pareiga gesinti bet kurį kilusį gaisrą, tuomet nėra kada jam mastyti, kaip organizuoti nekenksmingą pavasarinį žolės deginimą. Daug geriau drausti ir bausti. Čia daug proto ir išminties nereikia.