Kovo 15-ąją minėta Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Ta proga – rašinys apie tarpukario Ignalinos žydus, kurių istorija yra ženkli rajono istorijos dalis.

Lietuvos žydai nuo seno save vadino litvakais. Daugeliui žydų Lietuva tapo tėvyne. Čia jie kūrė savas tradicijas, puoselėjo kultūrą. Nors anksčiau Ignalina buvo tik nedidelė gyvenvietė, daugumą gyventojų sudarė žydai. Pvz., 1939 m. Ignalinoje gyveno 1538 žmonės, iš jų apie 750 žydų. Ignalinoje stovėjo pora sinagogų, buvo ir rabinas, kelios mokyklos, parduotuvės. Vandos Stasiūnienės atsiminimuose apie 1920–1939 m. Ignaliną pasakojama, kad dabartinio pašto vietoje buvo Čaplinskio smulkių prekių parduotuvė, netoliese prie dabartinio prekybos centro IKI – kepykla, šalia jos plytas gamino senukas žydas, Zeliko parduotuvė buvo dabartinės „Sodros“ vietoje, Vidučinskio raštinės reikmenų parduotuvė buvo įsikūrusi prie „Sodros“ Juršėno namuose.

Nors Ignalinos žydai daugiausia prekiavo, bet buvo ir amatininkų, medienos verslininkų, žuvų supirkėjų. Iš Natano Šapiro, kuris gimė 1914 m. ir kurį laiką gyveno Ignalinoje, atsiminimų, pagrindiniai žydų verslai Ignalinoje buvo žuvininkystė ir miškininkystė. Iš miestelio į Varšuvą buvo siunčiama žuvis ir vaisiai. Jų šeima siuntė obuolius net į Berlyną. 

Į Ignalinos turgų parduoti savo produkcijos atvykdavo daug valstiečių. O pirkliai net iš Vilniaus atvykdavo pirkti. Žydai prekybininkai, amatininkai, verslininkai buvo pramokę lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, nes klientus prisivilioti buvo nelengva esant didelei konkurencijai, todėl reikėjo prisitaikyti prie visų tautų poreikių. Lenkų okupacijos metais iš Vilniaus atvykę pirkliai kalbėjo tik lenkiškai ar rusiškai. Lietuviai prekeiviai kalbantiems lenkų ar rusų kalba nieko neparduodavo, todėl kalbas mokantiems žydams tekdavo tarpininkų vaidmuo.

Lietuviai dirbdavo žydų įmonėse, amatų dirbtuvėse, mokydavosi pas juos amato, samdydavo tarnauti namuose, nes šabo dieną – šeštadienį – žydai negalėjo dirbti jokių darbų. Pirmasis mūrinis dviaukštis namas Ignalinoje taip pat priklausė žydui Nekhemiahui Brumbergui Nachemkai. Pirmojo pasaulinio karo metais pastatas sudegė ir buvo atstatytas tik vienas aukštas.

Žydai jiems priklausančias patalpas ir nuomodavo. Už nuomą jiems galėjo mokėti ne tik pinigais, bet ir maisto produktais – miežiais, pupomis, žirniais ir kt. Pupos buvo labai populiarus valgis, ypač kai buvo paskrudinamos. Tokias labai mėgdavo vaikai.

Ignalinoje gyvenę lietuviai ir kiti tautiečiai su žydais sutarė, šnekėdavosi bendromis temomis, vaišindavo kaimynus švenčių metu. 

Ignalinoje buvo žydų kapinės. Kada jos įkurtos – tikslių žinių nėra, bet žydams oficialiai kurtis Ignalinoje leista 1903 m. Tad kapinės galėjo atsirasti maždaug šiuo laikotarpiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jos buvo daug didesnės nei dabartinė aptverta teritorija. Šalia kapinių, kuriose laidojo suaugusiuosius, buvo ir vaikų kapinės. Ignalinoje gyvenę žmonės prisimena, kad kapinėse, už dabartinio aptvėrimo ribų, buvo ir namukas – koplyčia. Visoje teritorijoje stovėjo akmeniniai antkapiai, kurių šiandien likę labai mažai. Juos po karo naudojo statybose – įmūrydavo į namų pamatus ir pan. 

Karo metų žydų tautos genocidas neaplenkė ir Ignalinos. Iš Stanislovo Skarbausko atminimų, Ignalinoje, šalia buvusio kino teatro „Turistas“, buvusioje Komjaunimo, dabar Ateities gatvėje, buvo žydų getas, aptvertas tvora iki pat Paplovinio ežero. Į jį suvarydavo žydus, laikydavo ten apie 1 mėn., o tada varydavo arba veždavo arkliais į Švenčionėlius sušaudyti.

Ignalinos miesto ir rajono teritorijoje sušaudyti 264 žydų tautybės žmonės: po dešimt žydų nukankinta Ilgio ežero pakrantėje, tarp Mekšrinio ir Pelėdinio ežerų. Didžiausia genocido aukų vieta yra Dvariškių miškelyje (Linkmenų sen.), kur sušaudyta 120 žydų, 114 žydų tautybės žmonių nužudyta gūdžiame Sungardų miške (Kazitiškio sen.) ir 10 prie Maksimonių (Vidiškių sen.). Penkios genocido vietos pažymėtos paminkliniais akmenimis su iškaltais tekstais jidiš ir lietuvių kalbomis bei Dovydo žvaigždėmis. Žydų bendruomenė įrengė vienodas marmurines atminimo rodykles į visas genocido aukų kapavietes.

Iš Ignalinoje gyvenusių žydų po karo gyvų liko vos 20. Kai kurie išsigelbėję žydai pateko pas partizanus ir kovojo jų daliniuose.

Nors šis laikotarpis žydų tautybės žmonėms buvo tragiškas, atsirado ir pagalbos ranką ištiesusių žmonių. Vieni jų – Juodagalvių šeima. Jie rizikuodami priėmė Samuelį Gilinskį ir slėpė jį klojime. Atėjus tinkamam laikui, Samuelį pavyko išvežti. Jis sėkmingai sulaukė karo pabaigos, kurį laiką gyveno Ignalinoje, o vėliau emigravo. Marija Juodagalvytė-Kisielienė gyveno name Ignalinoje, kurį kadaise jai padovanojo Samuelis Gilinskis. 1997 m. Emilija ir Vincas Juodagalviai ir jų dukra Marija Juodagalvytė-Kisielienė pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Marija apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu už humanišką darbą gelbėjant žydus.