Šiemet, kaip reta, daug įvairiausio lygio jubiliejų. Vienas iš jų itin reikšmingas gamtos mylėtojams, keliautojams. Minimas 50-metis, kai trijuose rajonuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje nacionalinis parkas. Didžiausia jo teritorija driekiasi Ignalinos r., užgriebiant Švenčionių ir Utenos rajonų besiribojančias vertingas apylinkes, vėliau prijungiant ir Labanoro regioninį parką. Mane su parko istorija sieja patys gražiausi jaunystės prisiminimai.

Su būsimo parko teritorija susipažinau gerokai ankščiau, nei buvo įkurtas Nacionalinis parkas. Jau nuo 1967 m., kai įstojau studijuoti į Vilniaus universitetą biologiją, prasidėjo žygiai: vasarą ežerais valtimis, vėlų rudenį – pėsčiomis, žiemą – slidėmis. Botaninės-zoologinės praktikos būsimoje parko teritorijoje vyko dar 1968 m. Kaltanėnuose, 1969 m. – Šuminuose. Su žygeiviais Naujuosius metus dažnai sutikinėdavau būsimo parko teritorijoje – Minčios, Ginučių malūnuose, bet daugiausia kaimuose (Salose II, Papliaušės, Stripeikių kaimo gale prie Tauragno ež., Vaišnoriškėje, Balčiuose. O 1970 m. pavasarį su garsiu roplių specialistu ir būsimu Kauno zoologijos sodo direktoriumi A. Slučka, sėdę į taksi, iš Vilniaus už 10 rub. mus nuvykome iki Tauragnų miestelio, o toliau pėsčiomis nužingsniavome į Minčią (buvusią jo praktikos vietą) ir ten tris dienas tyrinėjome apylinkių fauną. Reikia pažymėti, kad, jei neklystu, 1969 m. A. Slučka pirmas Lietuvoje spąsteliais sugavo beržinę sicistą, nes iki tol ji buvo aptinkama tik tyrinėjant pelėdų išvamas. Mane nustebino sąlyginai nedideliame plote Minčios apylinkių stuburinių gyvūnų rūšių įvairovė. 

Per visą tą laiką mes, gamtininkai, laukėme, kada bus įsteigtas pirmasis Lietuvoje ir tuo pačiu pirmas Sovietų Sąjungoje nacionalinis parkas. Nuostatai, projektas praktiškai jau iki 1970 m. mokslininkų Č. Kudabos, V. Stausko ir P. Kavaliausko buvo parengti. Bet sovietus gąsdino nepriimtinas žodis „nacionalinis“. Vienas iš planuojamų pavadinimų buvo ,,Ginučių nacionalinis parkas“. Bet suteikus pavadinimą ,,LTSR nacionalinis parkas“, jis gimė 1974 m. kovo 29 d. Kol buvo priimtas šis sprendimas, mes Sąjungoje likome treti. Mus aplenkė estai, įsteigę Lachemos nac. parką (1971 m.) ir latviai – Gaujos nac. parką (1973 m.). 

Baigęs studijas, nuo 1974 m. penkis paeiliui vasaros sezonus praleidau Palūšės turistinėje bazėje, dirbdamas instruktoriumi. Tūkstančiams turistų iš visų „plačiosios tėvynės“ respublikų vedžiau žygius valtimis parko ežerais, net buvo vienas sezonas, kai grupes reikėdavo iki Vilniaus nuplukdyti. Per tuos penkis sezonus ne vienas tūkstantis kilometrų nuirkluota, niekam nei minutės neduodant, kad kitas pakeistų mane nuo irklų. Žinoma, tekdavo ir gidu būti, vedžiojant po kaimus, supažindinant turistus su parko bioįvairove, etnografiniais kaimais. Labai įsiminė taip vadinamos gegužinės, kur turistams būdavo įdomu, kaip vietinis jaunimas linksminasi. Pačios įdomiausios gegužinės vyko Stripeikiuose, Mediniškėje, Strokinių, Sėlos kaimuose. Dabar ten ne tik jaunimo nebėra, ir gegužinių nėra kam organizuoti,  tik vieną kitą naujakurių sodybą, aptvertą nuo pasaulio, gali pamatyti.

Dirbdamas Ignalinos žuvininkystės ūkyje žuvininku, susipažinau su pirmuoju parko direktoriumi V. Šakaliu, kuris mane pakvietė į parką dirbti ichtiologu. Įsidarbinus paaiškėjo, kad tokios pareigybės nėra numatyta net parko nuostatuose. O tuomet Vilniuje, Gamtos apsaugos komitete, buvo įkurta respublikinė Gamtos tyrimo laboratorija, kurioje buvau apiformintas laboratorijos vyr. ichtiologu, bet likau parke. 

Nebuvo jokių parko ežerų ichtiofaunai tirti priemonių, pradžioje tikrinau, kad žvejai pramonininkai, žvejodami traukiamais tinklais, negaudytų nepramoninio dydžio žuvų, neviršytų priegaudos normų. Teko atlikti tyrimą, kaip žuvis veikia elektros žūklės įrenginys. Bet kaip plikomis rankomis galėjau ištirti elektros srovės įtaką žuvų gyvybingumui, išgyvenimui. Beje, atrodo, tuomet greitai ir visoje šalyje buvo uždraustas toks žvejojimo būdas, nes neįmanoma sukontroliuoti, kad žvejai tą įrangą naudotų pagal visas taisykles. 

Manau, vieną gerą darbą esu padaręs parkui, kai pavyko uždrausti pramoninę žvejybą Asėko ež., kur daugeliui žuvų rūšių yra idealios sąlygos išneršti ir mailiui paaugti. Ežeras tapo ichtiologiniu draustiniu. Tiesa, buvau užsitraukęs tų pačių žvejų pramonininkų rūstybę, su kuriais dirbau žuvininkystės ūkyje. Per trejus darbo parke metus, sakyčiau, palikau gerą pėdsaką, kurį realiai ir dabar galima „pačiupinėti“. Tai asmeniškai pasodinta beržų alėja, vedanti prie buvusio administracinio pastato tarp Meironų ir Palūšės. Reikėtų paminėti, kad teko vadovauti atliekant praktiką dviem VU geografams studentams, kurie vėliau tapo įžymiomis asmenybėmis. Jie tyrė parko mažų ežerėlių batimetrinius matavimus, sudarinėjo dugno gylio žemėlapius. Tai Ričardas Baubinas (kilęs nuo Dūkšto), tapęs garsiu geografu, VU profesoriumi, deja, anksti iškeliavęs Anapilin, ir Eugenijus Gentvilas, kurio pristatyti skaitytojams, manau, nereikia.

Asmeninių ryšių dėka teko įsigyti mini pramoninei žvejybai parko ežeruose statomus tinklaičius, leidimus žvejybai, kur po tyrimų žuvys buvo priduodamos į turistinę bazę visuomeniniam maitinimui. Bet po trejų metų parašiau pareiškimą palikti darbą, nes reikėjo daryti tyrimus be laboratorinių prietaisų, o metines ataskaitas daryti, tarsi tirta su jais, be to, rajono gamtos apsaugos inspekcijos buvau įpareigotas saugoti ežerus nuo brakonierių, pasitelkiant įstaigų būrelių vadovus, kuriems buvo priskiriami atskiri ežerai juos šefuoti, kartu atsėdėti valandas kontoroje, lyg būčiau parko darbuotojas. Labiausiai liūdino tai, kad gavęs leidimą žvejoti, žuvies praktiškai nemačiau. Mat nuvykus su priskirtų būrelių vadovais pas savo žvejus, rasdavau jau ,,priduotą“ laimikį, kieno leidimu – irgi aišku. Teko parašyti pareiškimą išeiti, nes vienu metu dirbti trijose pareigybėse už vieną atlyginimą, normaliai buvo per sunku. Pradėjęs dirbti gamtos apsaugos draugijoje, vėl teko keletą metų turėti reikalų su Nacionaliniu parku. Globojau aukštųjų mokyklų studentų būrius, kurie padėjo tvarkyti parko stovyklavietes, prisidėjo prie Bitininkystės muziejaus aplinkos sutvarkymo darbų.

Kaip įsivaizdavau, kokia turi būti parko vizija? Parko nuostatuose buvo numatyta, kad bus siekiama  išsaugoti šio kampelio gamtinį unikalumą, kultūrinį paveldą, vystyti pažintinį turizmą, derinti ūkinę veiklą prie aplinkosaugos reikalavimų, vykdyti mokslinę tiriamąją veiklą. Įsivaizdavau, kad visi parke fiziniai juridiniai subjektai dirba parko gerovės labui. Manau, kad praktiškai niekas visa apimtimi nebuvo daroma. Ir šiandien neaišku, kokias funkcijas atlieka parkas. Buvau įsitikinęs, kad parke turėtų dirbti kokia dešimtis įvairių profesijų mokslo darbuotojų. Dabar, lyg tai, pagal projektus dirbama, samdant mokslininkus atlikti tam tikrus tyrimus. Bet vienkartiniai trumpalaikiai tyrimai nelabai ko verti, kai nėra pastovių ilgalaikių tyrimų, nevykdomas monitoringas. Ir taip visose srityse matau, kad nukrypta nuo pradinių nuostatų, tai itin ryšku, kai keliauji ežerais. Kiek „pridygusių“ statinių pakrantėse – urbanistinis užterštumas visame gražume. 

Iš tų laikų tik geri prisiminimai liko apie buvusius kolegas. Tai I. Čeponienė, Br. Šablevičius, N. Stankevičienė, O. Jakubovskis ir jau Anapilin iškeliavę Br. Kazlas, J. Čeponienė, T. Patiejūnas. Gerai prisimenu visus parko direktorius, išskyrus dabartinį vadovą G. Kukanauską, bet, manau, kad iki jo kadencijos pabaigos susipažinsiu. Turėčiau pripažinti, kad man labai svarbūs buvo vietiniai vyresnio amžiaus gyventojai. Keliaujant, dar studijų laikais daugelyje būsimo parko kaimų su žygeiviais apsistodavome papietauti arba nakvoti, daugiausia žiemomis. Jie priimdavo mus kaip savo vaikus, be jokio atlygio. Reikėtų labai daug vietos skirti, kol išvardinčiau tuos nuostabius kaimų geriečius. Tikriausiai, dabar jų sielos gyvena dangaus rojaus platybėse. 

Apie Aukštaitijos nac. parko viziją pusšimčiui ir daugiau metų, siūlyčiau pažiūrėti vaizdo siužetą, dalyvaujant I.  Čeponienei, Br. Šablevičiui ir straipsnio autoriui, nufilmuotą A. Dolotovo.

Redakcijos archyvo nuotr.