Šiemet Ignalinoje keistai vyko pavasarinė mugė. Jei ne paskutinę savaitę drastiškai atvėsę orai, jau būtų nužydėję ir sodai. Tokio kontrastiško balandžio seniai neturėjome, kai pirmoje dekadoje rekordiniai šilumos pliūpsniai, o paskutinėje – vos ne žiemiški orai. Bet tokie kontrastai gamtoje jau nestebina. Kaip yra pasakęs vienas išminčius – nieko nėra stabilesnio šiame pasaulyje už nepastovumą. Po mugės daugelyje vietų pasipylė žirnio dydžio sniego kruopos, o kai kur (Zuikų k.) ir ledėkų kruša su perkūno pagrūmojimais. Po fantastinių, tiesiog vasariškų dienų, ir gamta greitai sureagavo. Balandžio viduryje sužaliavo medžiai, pražydo kai kurios darželio gėlės (tulpės, narcizai), lyg būtų jau gegužės pirmoji dekada.

Grįžtant prie mugės, keistoka buvo matyti, kad dauguma sodmenų jau ženkliai sulapoję, o abrikosai, persikai, nektarinai net su prasiskleidusiais žiedais. Minėtos kultūros, kurios buvo iškastos su žiedais ir ne vazonuose, didelė tikimybė, kad šiemet dėl streso nederės, pasidžiaugta bus tik žiedais.

Kaip jau seniai tapo įprasta, be sodmenų buvo ir daug visokiausių gėrybių. Tai tradicinių amatų dirbiniai, kulinariniai gaminiai. Susidarė įspūdis, kad mugės lankytojai nebuvo linkę stipriai išlaidauti, gal kad dėl įvykių mums artimose šalyse situacija nėra palanki. Yra taupančių pinigėlius, kad atėjus X dienai, galėtų emigruoti į numatytus kraštus, kur šilta, saugu ir neperbrangus pragyvenimas.

Balandžio pirmąją dekadą netikėtai atėjus vos ne vasariškiems orams, visi sodybų savininkai, gėrybių ir grožio puoselėtojai, kibo į aplinkos tvarkymo, daržovių, gėlių sėjos, sodinimo darbus. Kas buvo labai ankstyvūs ir nekantrūs, sudygus kai kurioms kultūroms dabar reikia jas gelbėti nuo šalnų ir krušos. Tikiu, kad pomidorų, agurkų į atvirą gruntą dar niekas nesodino – nei pradedantysis daržininkas, nei, juolab, patyręs gėrybių puoselėtojas. Mūsų regione išvengti šalnų, itin kai pražysta sodai, praktiškai neįmanoma. Pati gamta pasistengia, kad mus gėrybių gausa neišlepintų. Pastebėjau, kad be šalnų pasitaiko tik kas dešimtas pavasaris. Belieka tikėti, kad atšalimo periodas balandžio pabaigoje baigsis, šalnų limitas bus išnaudotas ir gegužę jos nesikartos.

Šį balandžio 20-osios šeštadienį miškininkai organizavo nacionalinį miškasodį. Įdomu, kokios miško kultūros buvo sodinamos. Ar dar tradiciškai vis pušaitės ir eglaitės, kurioms dėl klimato šiltėjimo prognozuojamos ne kokios perspektyvos. Dėl klimato kaitos kenkėjams formuojasi palankios sąlygos jų populiacijų masiniam išplitimui.

Šiemet, kaip reta, anksti suskrido daugelis sparnuočių rūšių. Dabar kai taip stipriai atvėso orai, sunkiausia yra vabzdžialesiams: pilkajai devynbalsei, baltajai kielei, pilkajai pečialindai, sunkus momentas strazdams, ligutei, kurie jau pradėjo perėti. Tikėjau, kad šiemet bus pagerintas gegutės kukavimo pradžios „rekordas“ (04–19), nes jau balandžio vidury vaiskia lapų žaluma džiugino berželiai. Kas dar mane nustebino, tai didžiausio karvelio keršulio bandymas įsikurti viduryje Ignalinos miesto. Jei varnos nesunaikins lizdo (koks ten lizdas, keli šapeliai, pro juos kartais gali iš apačios matyti ir tuos porą kiaušinėlių), tai gal pavyks išauginti jauniklius. Vaikystėje, pamenu, perinčius keršulius užtikdavau per ženklų atstumą nuo sodybos. O būnant Londone, teko stebėti keršulius, kurie visiškai nebaikštūs, kaip ir naminiai karveliai. Pasaulis sparčiai keičiasi ir paukščiai neatsilieka. Tie, kurie prisitaiko prie urbanizuotos aplinkos, turi daugiau šansų išlikti kaip rūšis, o tos rūšys, kurios vengia, bijo žmogaus, joms grėsmė išnykti nepalyginai didesnė. 

Kviečiu visus gamtos, itin sparnuočiais besidominančius, į susitikimą su M. Čepuliu, kuris numatytas šiandien, balandžio 23 d., 17 val., miesto viešoje bibliotekoje. 

J. Baltakio nuotr.