„Tautiniai šokiai ir muzika padeda pažinti ir gerbti save, moko branginti tautos garbę, istoriją, saugoti kultūros palikimą, tikrąsias tautinio meno vertybes…“, – rašoma Lietuvos valstybės ir tautinio sceninio šokio 100-mečiui skirtame enciklopediniame žinyne „Lietuviškojo tautinio šokio choreografai“. Šiame tikrai solidžiame Lietuvos nacionalinės kultūros centro parengtame leidinyje pristatomi keli šimtai labiausiai nusipelniusių Lietuvos ir išeivijos choreografų, šokio mokytojų, liaudiškų šokių kolektyvų vadovų. Knygos 541–543 puslapiuose surandame ir ignalinietės Elenos Skripkauskienės bei jos kolektyvų veiklos aprašymą. 

Tikrai yra laimingų žmonių, kurių hobis ir darbas sutampa. Nuo mažens šokusi, šokio meną studijavusi, daugeliui kolektyvų vadovavusi ir dabar Elena tempo nelėtina. Jos mažiausi šokėjėliai – dar nedrąsūs pirmos, antros klasės mokinukai, o vyriausi – jau ir penktą dešimtį perkopę patyrę šokėjai. Kai kuriose šeimose meilės šokiui gija nusitiesia per kartas – šoko tėvai, jų vaikai, dabar šoka anūkai. Ir pati vadovė jau trijų anūkėlių močiutė. Dukra ir sūnus tuos gyvenimo spinduliukus padovanojo. O močiutė labai jaunatviška, visada pasitempusi, gražiai atrodanti, gerą nuotaiką spinduliuojanti. Šiandien Elena džiaugiasi ir buvusiais šokėjais, kurie būdami studentai šoko universitetų dainų ir šokių ansambliuose, ansamblyje „Lietuva“, kai kurie tapo žinomais choreografais. Su savo šokėja Donata dabar jos kolegės Ignalinos rajono kultūros centre. 

Kiek daug žmonių tame šokio pasaulyje sutikta! Kiek visko išgyventa, patirta. „Vienus paleidi, kitus suburi. Kartais tave pasisveikinančių iškart nė neatpažįsti, tik paskui prisimeni, kad tai buvęs šokėjas… Man patinka būti su žmonėmis, tarp žmonių, nors tai kartais ir nelengva. Turi sugebėti ir prisitaikyti, ir neįžeisti. Reikia mokėti ir įkalbėti, ir ūpą pakelti, ir sudrausminti. Kai jau nuo visko pavargsti, pora dienų viena pabūni ir vėl gerai, vėl sukiesi…“, – pasakoja moteris.

Su šokiu ir savo mylimais šokėjais Elena savo gyvenimą švenčia nuo 1981 m. Choreografijos ji mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, vėliau baigė Klaipėdos universitetą. Vilniuje besimokydama šoko medikų dainų ir šokių ansamblyje „Rūta“, merginų šokių kolektyve. Buvo džiaugsmo pasirodyti krepšinio varžybose. Tuo metu jų programa priimta kaip Lietuvoje dar nematyta naujiena. Koncertuota net kalėjime. Šios patirtys jaunutėms merginoms suteikė ir įdomumo, ir šiek tiek baimės. Po studijų choreografė nenorėjo likti didmiestyje, sugrįžo į gimtąjį kraštą užsidegusi čia auginti ir skleisti šokio kultūrą. 

Pirmoji Elenos darbovietė buvusi Dūkšto zoniniuose kultūros namuose. Dūkšte tuomet gyvenimas tiesiog virė, buvo daug jaunimo. Čia energinga vadovė subūrė liaudiškų ir šiuolaikinių šokių jaunimo kolektyvus, čia ir ištekėjo, o gimus dukrytei, nuo darbo kiek atsitraukė. Visai trumpam. Labai greitai choreografė pakviesta į Ignaliną. Čia vėl įsisuko į naujų kolektyvų kūrimą. Ir ne tik jaunimo. Net 35-erius metus gyvavo žiūrovus džiuginęs pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas „Keružis“, Elena jam vadovavo daugiau nei du dešimtmečius. Vėliau radosi puikioji „Svetyčia“, kuri, atšventusi 10-metį, įsiliejo į kitais metais 20-metį minėsiančią „Gają“. Gražus laikas praleistas Vidiškių gimnazijoje, kur auklėti du mokinių kolektyvai. Dirbdama Visagine, šokio meno mokė „Žilmą“, Ignalinoje gimė ir dabar šauniai gyvuoja mokinių kolektyvas „Jorutis“.

Žinoma, sunku būtų išvardinti daugiau nei 10-ties buvusių ir esamų, choreografės Elenos suburtų, augintų, meniškai brandintų, griežtai šokio meno mokytų ir iš visos širdies mylėtų tautinių šokių kolektyvų koncertus, pasirodymus įvairiuose miestuose, Dainų šventėse, apdovanojimus, užsienio išvykas. Gal to ir nereikia. Gal daug svarbiau pačios vadovės mintys, prisiminimai, gyvenimo ir kūrybos patirtis, kuri šiandien gali būti kam nors įdomi, pamokanti, verčianti susimąstyti. 

Prieš keletą metų su Elena ir jos puikiu, Miko ir Kipro Petrauskų premija apdovanotuoju šokių kolektyvu „Gaja“ pasitaikė graži proga važiuoti į festivalį Makedonijoje. Puiki kelionė, įspūdinga šalis ir gražūs prisiminimai dar neblėsta. O kurgi geriau nei kelionėje pažinsi žmones? Elena tuomet sužibo tarsi moneta. Iš vienos pusės – tikra linksmuolė, žodžio kišenėje neieškanti, juokus ir anekdotus berte berianti, kartu su savo šokėjais besilinksminanti ir jokių amžiaus ribų nežinanti. Iš kitos pusės – susikaupusi, atsakinga, griežta vadovė, viską pamatanti, apgalvojanti ir į kiekvieną koncertą, net mažiausio miestelio ar kaimelio scenoje, žiūrinti rimtų rimčiausiai. Jai svarbu ir kaip šoka, ir kaip atrodo jos šokėjai, kokią žinią neša apie savo šalį ir savo kraštą. Svarbu ir dėmesį kiekvienam parodyti. Grįžtant iš Makedonijos vadovė autobuse surengė tikrą padėkos vakarą. Sugalvotos įvairios nominacijos, išdalintos smagios dovanėlės, rankų darbo medaliai, kiekvienas bent kuo išsiskyręs buvo pastebėtas. 

O tų kelionių su šiuo ir kitais kolektyvais būta tikrai daug. Kaip sakoma, pusė pasaulio apkeliauta ir visuose koncertuose kuo šilčiausios žiūrovų simpatijos pelnytos. Betgi kaip labiausiai įsimena pirmasis bučinys, pirmoji meilė, taip daugiausia įspūdžių paliko ir pirmoji kelionė su „Keružio“ šokėjais ir jaunimo kapela į užsienio šalį Bulgariją. Tuomet dar sovietinėje Lietuvoje tai buvęs nemenkas iššūkis. Teko atlaikyti įvairių komisijų kamantinėjimus, peržiūras, kuriose itin atidžiai tikrinta visa programa. Pagaliau – ilga kelionė traukiniu ir 15-kos dienų smagi viešnagė kitokiame pasaulyje. Buvę šaunūs koncertai ir šilti priėmimai. Visi tokie jauni, pašėlę, mokėjo ir dirbti, ir iš dūšios pasilinksminti…

Žinoma, ne viskas yra tviskančios šventės ir koncertai. Ne viskas – juokas, šypsenos ir gražūs drabužiai. Yra ir kasdienybė su savo rutina, ir sunkus darbas su nuovargiu bei nusivylimais, yra daug visokių emocijų, minčių, visokių spalvų ir šešėlių tame šokio ir žmonių pasaulyje. Tačiau esminiai dalykai visada iškelia ir visada nušviečia širdį. Jeigu eini teisingu keliu, jeigu esi savo vietoje, ji galiausiai turi kuo džiaugtis ir gali išgyventi pilnatvę.

Gerbti save ir branginti tautos garbę, kultūrą, saugoti tautiškumą – ar galima tautinių šokių vadovui išgyventi be šių jausmų ir vertybinių nuostatų. Turbūt niekaip. Visa tai turi būti tavo prigimtyje, tavo genuose, šeimoje, vaikystėje. Elena su didžiausiu malonumu prisimena tėvelius ir vaikystės namus, kur augo su dviem broliais. Visada buvo skiriamas dėmesys pirmiausia dvasinėms vertybėms, vaikams diegta meilė savo šaliai, mokyta doros ir tvarkos, gražiu pavyzdžiu rodyta, kaip šventes švęsti: „Pas mus būdavo labai puikios šeimos šventės, giminių susiėjimai. Vaikų nuo stalo niekas nenuvarydavo. Vasarą lauke, ant pievos, būdavo patiesiamos paklodės. Žaisdavom, dainuodavom, daug bendraudavom. Tai ir yra patys šilčiausi ir šviesiausi vaikystės prisiminimai…“.

Elena sako, kad yra patenkinta tuo, ką daro, kaip gyvena. Tai prasminga, nes gali tiesiogiai prisiliesti prie kultūros kūrimo, prie lietuvybės, tautiškumo išsaugojimo ir puoselėjimo. Elenai ypač gražūs ir jaudinantys Dainų šventės didingi pasirodymai. Kai keli tūkstančiai šokėjų vienu ritmu ir vienu kvėpavimu darniai tą patį šokį lyg audimo raštą nuaudžia, moteriai tiesiog šiurpsta oda. O juk tiek matyta, repetuota, tiek kartų dar mokykloje, o nuo 1985 m. jau su savo kolektyvais Dainų šventėse dalyvauta. Kaskart vis nauja patirtis. Tas vienybės ir bendrumo jausmas nenusakomas. 

Ši vasara vadovei ir jos šokėjams bus taip pat labai įspūdinga ir įsimenanti. Net trys Elenos vadovaujami šokių kolektyvai Ignalinos rajonui atstovaus 100-metį švenčiančioje Dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“. Liepos 5-ąją – Šokių dieną – Lietuvos futbolo federacijos stadione smagiai suksis Ignalinos rajono kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai „Gaja“, „Lūgnė“ ir Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos „Joručio“ šokėjai. Belieka palinkėti sėkmės ir kuo geriausių visiems įspūdžių. Su šokio diena!

Autorės nuotr.